Tamsiausią naktį suspindusi viltis
Vasario 16 d. sukako 70 metų nuo tremtinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus” pasirodymo. Šis jubiliejus daug kam prasprūdo pro akis. Visgi verta prisiminti didžiausiu tiražu išleistą lietuvišką knygą, juolab, kad ji tikrai nepraradusi aktualumo: mums reikia tos vilties, kuri sudėta per Mariją į Jėzų.
Kas paskatina žiauriomis kančios sąlygomis Adelę Dirsytę ir kitas kartu kalinčias tremtines užrašinėti maldas? Ko gero, pati pagrindinė priežastis – Dievo artumo poreikis.
Tuomet, 1948 – 1949 metais lagerių sistemos reorganizacija Sovietų Sąjungoje politiniams kaliniams nieko gero nežadėjo: prailginta darbo diena, uždrausta galimybė turėti popieriaus, rašiklį, knygą, taip pat retinta galimybė rašyti laiškus savo artimiesiems į Lietuvą (per metus buvo palikta galimybė parašyti jiems tik keletą laiškų), o vietoj vardo pavardės pradėta naudoti numerių sistema. Tai viena iš priežasčių.
mums reikia tos vilties, kuri sudėta per Mariją į Jėzų.
Kita priežastis – prasidėjusi dvasinė erozija tarp pačių lietuvaičių. Didelė dalis merginų, dirbusių Europos šiaurėje, 1949 m. buvo suvežtos į vadinamuosius Taišeto lagerius, kur specialiai formuoti spec. lageriai. Matydama, kad jame nebus galima turėti nė maldaknygių, A. Dirsytė ėmė kviesti kartu kalinčias mergaites užrašyti jų atsimenamas maldas. Taip buvo parengti net keli maldų rinkinėliai: „Tebūnie Tavo valia” (1950), „Viešpatie, prikelk mano tautą” (1950) ir „Marija, gelbėk mus” (1953 m. vasario 16 d.).
Maldaknygės „Marija, gelbėk mus” maldų tekstus užrašė A. Dirsytė, tačiau prie šios knygelės gimimo prisidėjo ir kitos tremtinės – Lionė Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė.
Dirbdama sunkų fizinį darbą, trumpas atokvėpio valandėles A. Dirsytė skyrė maldų užrašymui. Tai pagelbėjo jai pačiai išlaikyti žmogiškąjį orumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, ir, ko gero, tai atsispindi pačio maldų rinkinėlio pavadinime – per Mariją link Jėzaus.
Skaitant šiuos trumpus maldų tekstus stebina neblėstanti viltis: Lietuva tampa Tėvyne, į kurią keliaujama tiek kūnu, tiek dvasia, todėl ji glaudžiai susijusi ir net persipynusi su Dangiškąja Tėvyne. Tėvyne, kurią pasiekti galima per Marijos užtarimą. Todėl dangiškajai Motinai pavedami visi, net skriaudėjai. Viena vertus, šis faktas gali ženklinti pačios Adelės patiriamus vis didesnius lagerio administracijos persekiojimus ir žeminimus, kita vertus – tai ir visiems rodomas pasitikėjimo Dievu ženklas.
Maldaknygė buvo dedikuota Pranutei. Manoma, kad tai galėjo būti Pranutė Čebelytė, pati sukūrusi maldaknygę „Tebūnie Tavo valia”. Išėjusi iš lagerio ji kurį laiką dirbo netoli Magadano veikusiuose slaugos namuose, buvo ištekėjusi už buvusio politinio kalinio, kuris netrukus, 1955 m., mirė.
Po vyro mirties P. Čebelytė atvyko į Lietuvą aplankyti savųjų ir važiavo į Ukrainą vyro giminaičiams perduoti daiktų. Taip pat lankėsi pas motinos giminaičius Radviliškyje. Žinoma, kad viena motinos seserų gyveno Amerikoje. Tokia galima maldaknygės „Marija, gelbėk mus” paplitimo pasaulyje hipotezių. Galbūt ir neverta ties ja apsistoti.
Svarbu tik paminėti, kad 1958 m. ši knygelė atsiranda JAV pas jėzuitus, ją į anglų kalbą išverčia kunigas Kęstutis Antanas Trimakas, o vėliau ji išverčiama į kelias dešimtis pasaulio kalbų. Itališkas vertimas pasiekia net kardinolo Giovannio Batistos Montinio, būsimojo popiežiaus Pauliaus VI, rankas.
Ir šiandien pasauliui reikia materializmo neperskirtos vilties, kuri būtų brolybės ženklas tarp Rytų ir Vakarų. Būtent tokią viltį gali pasauliui parodyti Marija.
