Prieš tris dešimtmečius Lietuvą aplankė šventasis popiežius Jonas Paulius II. Istorinis popiežiaus vizitas vyko praktiškai iš karto, vos tik Lietuvos žemę paliko okupacinė kariuomenė. Tai buvo gaivus Šventosios Dvasios gūsis. Šiemet, kai minime šio istorinio vizito trisdešimtmetį, derėtų prisiminti, kokią programą į Lietuvą tuomet atvežė popiežius.
Ko gero ji visa sutelpa Evangelijoje ir yra tobulai nusakyta paties popiežiaus. Tai yra atverti duris iš Evangelijos plūstantiems naujiems horizontams, kuriuose bus galima atrasti kitą, kaip gyvojo Dievo paveikslą.
Savo kalbose primindamas didingą mūsų tautos praeitį ir skaudžius istorijos momentus, popiežius kvietė didžiadvasiškumui ir šventumui. Šios dvi sąvokos ir šiandien išlieka kaip brangus priminimas ant kokios uolos turime statyti savo ir savo tautos ateitį. Tačiau kaip tą padaryti?
Popiežius priminė, kad iššūkiai visada lydi žmoniją: vakarykščius išmėginimus lydi šiandienos ir rytojaus išbandymai. Todėl visada reikalinga brolybė su Kristumi, atleidimas ir susitaikinimas. Tuo turi būti paženklinta tarnaujamoji kunigystė, kuri negalima be meilės, kuriančios tvirtą žemiškojo miesto pamatą.
Ir meilės persmelktas liudijimas. Būtent jos, – meilės – perspektyvoje, pasak popiežiaus, reikia kalbėti apie rytojų, nes jis neįmanomas be sąžiningumo, gerumo, garbingumo, darbštumo, tvarkingumo, pasitikėjimo, nuoširdumo, pagarbos, kilniadvasiškumo, teisingumo ir atsakomybės jausmo, atvirumo. Taip sakant, mes patys turime būti savo istorijos gyvaisiais akmenimis, nebijančiais tiesos ir moralės normų ir būtent juose atrandančiais tikrąją būties prasmę.
Didžiadvasiškumas neįmanomas, pasak popiežiaus, ir be brolystės. „Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę. Tik šitaip visas žemynas gali sulaukti ir savo politinio stabilumo bei demokratijų sustiprėjimo, ir taikos tarp visų žmonių ir tautų“.
Ne mažiau svarbi yra ir kiekvieno žmogaus kelionė nuo suvokimo, kad jis pats nėra absoliuti tiesa, tačiau keleivis link Tiesos, suvokiantis, viena vertus, savo ribotumą, ir, kita vertus, gebantis trokšti „kilnesnių dalykų“. Čia, pasak popiežiaus, mąstymo logika, turi sukurti atvirą Slėpiniui dvasinį klimatą, kuriame tikėjimas ir kultūra sudarytų vienovę. Visa tai jau dabar išsipildo Kristuje, galinčiame visiškai patenkinti esminius žmogaus dvasios poreikius bei troškimus, ir parodančiame, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Tad šioje vietoje, kaip pažymi popiežius, labai pavojingos tos trumpalaikės, silpnos ir dviprasmiškos taikos, paremtos minimalizmu ir moraliniu reliatyvizmu, nes nelieka Kristaus – gyvenimo, demokratijos ir ateities uolos.
Keliais sakiniais apmąsčiau prieš tris dešimtmečius šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II atvežtą, gal tiksliau būtų sakyti, – primintą – programą ir nurodytus gyvenimo ja būdus. Tai, ką popiežius kalbėjo, lyg ir nėra nauja, o kartu – ir neišsemta, nes tikrieji laisvės horizontai atsiveria Tame, kuris pats yra laisvė ir ją dovanoja tautoms ir žmonėms.
Turėti tvirtą ir užtikrintą ateitį – nesiblaškyti tarp tiesų, bet tiesiog Joje save atradus, į Ją ir stiebtis. Tai yra mano ir mūsų visų ateities garantas – Evangelija, kurią popiežius Jonas Paulius II kaip programą nurodė Lietuvai.
