Italas Luigis Sturzo – kunigas, politikas, antifašistas, ryškus krikščionių demokratų judėjimo veikėjas – parodė, kaip krikščioniškosios vertybės gali būti taikomos sprendžiant šiuolaikines socialines ir politines problemas. Skaitykite apie jo palikimą, turėjusį įtakos pokarinės Europos formavimuisi ir Europos integracijos procesui.
Ankstyvieji metai ir pašaukimas
Luigis Sturzo gimė 1871 m. lapkričio 26 d. Kaltažirone, Sicilijoje, pasiturinčio žemvaldžio Felicės Sturzo iš baronų d’Altobrandų giminės ir Katerinos Boskarelli šeimoje. Pamaldžioje katalikų šeimoje augo šeši vaikai: Marijus (vėliau – Pjacos Armerinos vyskupas), Margarita, Remidžija (vienuolyne – Džiuzepina), Mikela (mirusi vaikystėje) ir dvyniai Luigis bei Nelina.
1883 m., dar būdamas paauglys, jis įstojo į Ačirealės seminariją, vėliau mokėsi Noto seminarijoje, o nuo 1888 m. eksternu studijavo Kaltažironės seminarijoje, įgydamas solidų teologinį išsilavinimą. 1894 m., būdamas 23 metų, Sturzo buvo įšventintas kunigu – taip prasidėjo ilgas ir vaisingas jo tarnystės Bažnyčiai kelias.
1898 m. Romoje, Grigaliaus universitete, baigęs aukštąsias teologijos studijas, jis grįžo į Siciliją. Čia susidūrė su skurdžių valstiečių ir darbininkų kasdienybe, kas paskatino jį atsigręžti į socialines problemas. Tai tapo lūžio momentu, nulėmusiu tolimesnę jo veiklą.
Socialinė tarnystė ir pirmieji žingsniai politikoje
XX a. pradžioje Sicilija kentėjo nuo skurdo, neraštingumo ir socialinio neteisingumo. Sturzo, įkvėptas Bažnyčios socialinio mokymo, išdėstyto popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“ (1891), ėmėsi aktyvios veiklos siekdamas pagerinti paprastų žmonių gyvenimo sąlygas.
1905 m. jis buvo išrinktas Kaltažironės vicemeru – tai tapo pirmąja jo administracine patirtimi. Eidamas šias pareigas, jis inicijavo socialines reformas: steigė valstiečių kooperatyvus, kredito unijas, kovojo su neraštingumu, atidarydamas mokyklas. Jo veikla turėjo ir teorinę reikšmę – Sturzo plėtojo krikščioniškosios demokratijos koncepciją, vėliau tapusią viena svarbiausių Europos politinių ideologijų.
Italijos liaudies partijos įkūrimas
Svarbiausiu Sturzo indėliu į Italijos politinį gyvenimą tapo Italijos liaudies partijos (Partito Popolare Italiano, PPI) įkūrimas 1919 m. sausio 19 d. Tai buvo reikšmingas įvykis, žymėjęs naują Bažnyčios ir valstybės santykių etapą Italijoje.
Po Italijos suvienijimo ir Popiežiaus valstybės netekimo 1868 m. galiojo „Non expedit“ – popiežiaus Pijaus IX draudimas katalikams dalyvauti naujosios valstybės politiniame gyvenime. Sturzo partiją įkūrė tik tada, kai popiežius Benediktas XV šį draudimą panaikino. Nors partija oficialiai nebuvo „katalikiška“ (Sturzo pabrėžė jos nekonfesinį pobūdį), ji gynė tikinčiųjų interesus ir rėmė Bažnyčios socialinį mokymą.
Partijos programa apėmė religijos laisvės ir Bažnyčios autonomijos gynimą, valdžios decentralizaciją, proporcinę rinkimų sistemą, darbininkų teisių apsaugą, agrarinę reformą ir socialines garantijas silpniausiems.
1919 m. rinkimuose PPI gavo 100 vietų parlamente (iš 508), tapdama antrąja pagal dydį partija šalyje.
Pasipriešinimas fašizmui ir tremtis
Benito Mussolinio ir fašistinio judėjimo iškilimas tapo rimtu išbandymu Sturzo ir jo partijai. Jis principingai pasisakė prieš fašizmą, laikydamas jį totalitarine sistema, nesuderinama su krikščioniškomis laisvės ir žmogaus orumo vertybėmis.
1923 m. jis pasipriešino Mussolinio rinkimų reformai („Ačerbo įstatymui“), užtikrinusiai fašistams daugumą parlamente. Tais pačiais metais, režimo spaudžiamas, jis atsistatydino iš partijos generalinio sekretoriaus pareigų. 1924 m., po socialisto deputato Džakomo Matteotti nužudymo, Sturzo paliko Italiją ir pradėjo 22 metus trukusią emigraciją.
Emigracijos metai
1924–1940 m. jis gyveno Londone, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui persikėlė į JAV (1940–1946). Tremties laikotarpiu Sturzo aktyviai dirbo intelektinį darbą, parašė svarbius veikalus apie fašizmą, Bažnyčios ir valstybės santykius, tarptautinę teisę, krikščioniškąją demokratiją.
Jis kritikavo tiek fašizmą, tiek komunizmą, plėtojo personalizmo, subsidiarumo ir solidarumo principus, kurie vėliau tapo svarbiais Bažnyčios socialinio mokymo elementais. Jis pasisakė už Bažnyčios ir valstybės autonomiją bei bendradarbiavimą bendrojo gėrio labui.
Sugrįžimas ir paskutiniai metai
1946 m., žlugus fašizmui, Sturzo grįžo į Italiją. 1952 m. prezidentas Luigi Einaudi paskyrė jį Italijos Respublikos senatoriumi iki gyvos galvos. Nors jis tiesiogiai partijai nevadovavo, išliko autoritetingu balsu viešajame gyvenime.
1951 m. įsteigtas Luigi Sturzo institutas, skirtas sociologijos, istorijos, teisės ir ekonomikos tyrimams. Sturzo mirė 1959 m. rugpjūčio 8 d. Romoje, sulaukęs 87 metų.
Paveldas
Luigis Sturzo paliko reikšmingą intelektinį ir politinį palikimą. Jis sugebėjo sujungti krikščioniškąsias vertybes su demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo principais, perkeldamas Bažnyčios socialinį mokymą į konkrečias politines programas.
Jo idėjos turėjo didelę įtaką pokario Europos krikščionių demokratų partijoms ir Europos integracijos procesui. 2017 m. pradėtas jo beatifikacijos procesas.
Sturzo gyvenimas liudija, kad ištikimybė Evangelijai neprieštarauja aktyviam dalyvavimui viešajame gyvenime, bet priešingai – skatina kurti teisingesnę ir žmogiškesnę visuomenę.
