Kai stovime bažnyčioje, kur aukojamos Mišios, yra lygiai tas pat, kaip stovėti po Kristaus kryžiumi Kalvarijos kalne. Čia ir ten — tas pats Jėzus, ta pati Jo intencija, tik aukos forma kitokia. O juk dalykų reikšmė priklauso ne vien nuo išorės. Galima tą patį žmogų puikiai aprengti ar skarmalais apkarstyti, bet svarbiausia juk pats žmogus, o ne jo išvaizda.
Kai Kristus kybojo ant kryžiaus, tie, kurie matė visa tai, buvo nevienodai nusiteikę. Vieni — šventosios moterys — kentėjo kartu, aukojo savo skausmą ta pačia intencija. Ir Mišiose dalyvaujantieji — vieni sąmoningai ir gyvai įsijungia į Jėzaus Aukos nusiteikimą, savo aukas vienija su Jėzaus Aukos nusiteikimu.
Kiti po Jėzaus kryžiumi stovėjo susirinkę smalsumo vedami, kaip ir visi žiopliai, kurie subėga visur, kur tik atsitinka kas nors įdomesnio, neįprasto. O mes čia ne kartą stovime net ne įdomumo vedami, bet gal iš įpratimo — nesąmoningai, paprasčiausiai užmiršę, kas čia vyksta.
Trečioji grupė, stovėjusių po Kristaus kryžiumi, buvo tie, kurie degė neapykanta Jam. Tokie dabar turbūt neateina prie Aukos altoriaus, o savo neapykantą reiškia kitokiais būdais: per spaudą, radiją ir kt.
Kai Adomas ir Ieva parodė nepagarbą Dievui, jų sūnus Kainas parodė nepagarbą broliui ir jį nužudė. Kad būtų meilė tarp žmonių, būtina meilė Dievui — tik tada įmanoma taika žemėje. Mišios yra pagarbos ir meilės Dievui išreiškimo veiksmas.
Bendruomenės malda ir auka. Kai sekmadienį suskamba varpai, žmonės renkasi į bažnyčią. „Jie laikėsi Apaštalų mokslo, bendro Duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tada, pirmaisiais amžiais, varpais neskambindavo — krikščionys rinkdavosi daugiausia slaptai.
Renkamės aukoti. Kai kur pakylėjimo metu skambina varpai. Tai visų malda už visus. Kas šitos vienybės neišgyvena, juo labiau ateina į Mišias su širdimi, degančia kam nors neapykanta, tas Mišių nesuvokia.
Ta vienybė keleriopa: su Jėzaus Asmeniu, su kunigu, aukojančiu Mišias, dalyvaujančiųjų tarpusavio, taip pat su namie likusiais ir skaistykloje kenčiančiais, su Dangaus palaimintaisiais. Kaip viena šeima susirenka apie savo tėvą, taip Mišiose visa protingoji kūrinija susirenka apie savo Kūrėją.
Tai aukščiausia žmogaus didybės išraiška — visiškas ir tobuliausias parodymas, kas iš tikrųjų žmogus yra ir kas būti privalo. Juk visada jo širdis turėtų būti sklidina didžiausios pagarbos, dėkingumo, meilės savo Kūrėjui. O Mišiose žmogus visa tai išreiškia tobuliausiu būdu, nes čia žmogaus netobulumui atstovauja ir tarpininkauja Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo — Jėzus Kristus.
Taigi Mišios — žmogaus gyvenimo viršūnė. Vadinasi, iš tingėjimo paniekinti Mišias reiškia paniekinti Jėzaus pasisiūlymą mums padėti mūsų bejėgiškume. Štai kodėl tai yra sunki nuodėmė.
Dauguma maldų Mišiose kalbama daugiskaita. „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys“, — vieni kitiems išpažįstame nuodėmes, gailėdamiesi už jas, iš didelio nuolankumo Dievui, jausdamiesi neverti to nuostabaus artimo bendravimo su Dievu — mes, nuodėmingi žmonės, buvę nedėkingi savo Dievui, — priimti iš Jo dovanas. Ir kunigas paragina: „Melskite, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimta…“
Netinka sakyti „einame klausyti Mišių“. Juk Mišias reikia ne pasyviai klausyti, bet aktyviai jose dalyvauti — aukoti Mišias.
Jėzus Kristus yra Kunigas. Esminis kunigo pasireiškimas yra būti auka ir tarpininku. Kunigas tampa tarpininku dėl galios aukoti. Tam Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo įsikūnijo — tapo Žmogumi. Krikštu mes tapome mistinio Kristaus kūno nariais. Tad ir visi, kurie su Kristumi sudaro vienybę — mistinis Kristaus kūnas — taip pat dalyvauja Kristaus kunigystėje. O tokie esame mes visi — krikštytieji.
Taigi mes visi turime pareigą aukoti ir būti aukojami. Aukoti ta prasme, kad mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas būtų jausti glaudų Dievo ir mūsų santykį: pagarbą, nuolankumą, meilę. O tai aukščiausiu būdu įvyksta Mišiose dėl Jėzaus tarpininkavimo. Mišiose tuos jausmus Tėvui pareiškiame nebe mes vieni, bet su mumis ir už mus tai pareiškia dangiškajam Tėvui Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo — Jėzus Kristus.
Taigi mes, nors ir neturėdami galios konsekruoti, turime pareigą kartu su Jėzumi ir Jo regimuoju atstovu žemėje — kunigu — aukoti Mišias. Šitą pareigą mes ir vykdome.
Juozas Zdebskis. Menas gyventi I. Leidykla Lumen. Vilnius. 1997 m.
