Trumpiausias metų mėnuo – vasaris, bažnytiniame liturginiame kalendoriuje nė kiek ne mažiau kupinas aktyvios maldos. Ypač visokių šventinimų ir pamaldumų kupina pirmoji savaitė: Kristaus Paaukojimas – Grabnyčios, šv. Blažiejus, šv. Agota. Tą savaitę atsinaujina mūsų šventintų žvakių, duonos ir vandens, kaip apsaugos nuo ugnies ir kitokių nelaimių metiniai resursai. Ir taip prasideda kasdienybė, vadinamasis eilinis laikas, kurio spalva katalikų liturgijoje žalia, gamtos, gyvybės, gyvenimo.
Bet ir kasdienybės žalumoje kartkartėmis pražysta ir kitokios spalvos. Vasario 11 d. minėjome Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Bernadetai Subiru Lurde (Prancūzija) 1858 metais. Ir šiandien tai viena labiausiai lankomų piligrimystės vietų, ypač ieškant išgijimo malonių. Todėl tą dieną švenčiama ir Pasaulinė ligonių diena. Kai geriau pagalvoji, kuris iš mūsų jau esame toks visapusiškai, kūnų ir siela, sveikas, kad nereikėtų ir savęs priskirti prie išgijimo ir išganymo ieškančiųjų?..
Mūsų rajone (Panevėžio, – red. past.) tokia piligrimystės vieta – Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų mažoji bazilika, kurioje jau kelis šimtmečius yra saugomas ir gerbiamas Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi stebuklingasis Malonių Versmės paveikslas. Nesakau, kad nereikia vykti į Lurdą, Fatimą, Medjugorją, bet kažkur turi būti tokios piligrimystės pradžia. Ir kodėl gi ne čia – Krekenavoje?..
Yra liturginiame kalendoriuje ir vyskupo šv. Valentino minėjimas, bet jis neprivalomas, nes tą pačią dieną, vasario 14-ąją, yra daug svarbesnė šventė. Tą dieną Katalikų Bažnyčia minėjo du didžiuosius slavų tautų apaštalus šv. Kirilą ir šv. Metodijų, Europos globėjus. Žinome, kad slavų kalbų abėcėlė vadinasi „kirilica“, nes ją sukūrė vienuolis šv. Kirilas. Dabartinio karo Ukrainoje kontekste, ši šventė įgyja daug svarbesnę reikšmę negu šv. Valentinas.
Mums tikrai reikia kuo daugiau meilės, bet šiuo metu dar labiau reikia taikos.
Mums tikrai reikia kuo daugiau meilės, bet šiuo metu dar labiau reikia taikos. Ir tikrai skaudu matyti, kaip iškreiptai Rusijos sentikių Bažnyčios vadovybė naudoją evangelijos taikos ir artimo meilės žinią. Tam tikrai nebūtų pritarę ir to nemokė slavų tautų didieji mokytojai – Kirilas ir Metodijus ir kiti su tais kraštais susiję šventieji. O dar svarbiau, kad to nemokė pats Išganytojas Jėzus Kristus, kuris atėjo gydyti ir gelbėti, o ne naikinti ir žudyti.
Atrodo, kad imu politikuoti, bet be politikos negali būti tinkamo ir darnaus žmonių sugyvenimo. O neteisinga politika ar jos vykdytojai veda visuomenę į sumaištį ir nusivylimą. Vasario 16 d. minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nebuvo taip paprasta tą 1918 m. vasarį Lietuvos Tarybos nariams su dr. J. Basanavičiumi priešakyje apsispręsti ir išdrįsti pasinaudoti Tautų apsisprendimo teise. Džiaugiamės, kad jie pasiryžo ir nepabūgę pavojų atkūrė nepriklausomą ir laisve paremtą Lietuvos valstybę. Už tokią teisę šiandien jau visi metai, o tiksliau, visus devynerius metus kovoja Ukrainos žmonės. Gera matyti visapusišką Lietuvos ir pasaulio žmonių pagalbą. Gera, kad nepavargome padėti ir nepavargome kovoti su blogiu. O gal pavargome?..
Gera, kad nepavargome padėti ir nepavargome kovoti su blogiu. O gal pavargome?..
Nuoširdžiai atsakant į šį klausimą – pati geriausia vasario liturginio kalendoriaus žinia. Šių metų gavėnia prasideda vasario 22 d. Kadangi Velykos vis dar yra kilnojama šventė ir priklauso nuo mėnulio kalendoriaus, tad reikia atskaičiuoti 40 dienų ir 6 sekmadienius iki Velykų.
Jeigu prasideda gavėnia, tai prieš tai – Užgavėnės, kurių metu su įvairiausiomis smagiomis tradicijomis, lauže sudeginama ne tik Gavėnas ar Morė, bet ir pernykštė verba. To laužo pelenai kitą dieną, trečiadienį, nešami į bažnyčia, kad būtų pašventinti, ir kad jais pabarstyta galva pradėtume atgailos ir pasninko laikotarpį. Kur čia geroji naujiena? Ogi tame, kad Pelenų trečiadienį, kunigui užberiant ant galvos pelenų, išgirstame Pradžios knygos žodžius: „Atmink, žmogau, dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (Pr 3:19). Tai tiesa, kurios nevalia pamiršti ir ignoruoti.
Kodėl? Nes tik šios tiesios kontekste pažįstame tikrąją kiekvieno žmogaus ir viso šio pasaulio ateitį, kuri nepaisant mūsų žemiškojo gyvenimo kasdienių pastangų kurti vis geresnę sau ir kitiems tikrovę, be atskiro Dievo įsikišimo, taptų ir virstų tik dulkėmis ir pelenais. Bet koks žemiškas gyvenimas, ar paskiro žmogaus, ar valstybės, namų ar miesto, anksčiau ar vėliau virs dulkėmis.
Kodėl? Todėl, kad viskas paženklinta neišvengiamos žmonių ir daiktų, žemės ir saulės, mirties. Ir tik meilė yra verta amžinybės. Tik meilės yra verta Velykų Prisikėlimo, tik Dievo ir žmonių meilė yra verta amžino ir dieviško gyvenimo. Štai kodėl bet kokia kova, asmeninė ar pilietinė, bet kokia pastanga kurti ar auginti turi būti paženklinta tikros, o ne „komercinės“ meilės. Tai sunki užduotis. Čia galima ir suklysti, ir prasikalsti.
Štai kodėl Bažnyčia kasmet, prieš švęsdama Velykų šventę, dovanoja mums gavėnią. Gavėnia – jos maldų, pasninko ir artimo meilės darbų, Kryžiaus kelių, Graudžių verksmų ir kitos atgailos praktikos, tai mus perkeičianti į gerą, į labiau Dievą ir artimą mylinčius, programa. Tikrai verta šia 40 dienų programa pasinaudoti ir joje sudalyvauti. Yra vilties, kad joje keisimės ir mes, ir mūsų gyvenimo bei tikėjimo įpročiai. O keičiantis mums – keisis žmonės ir pasaulis aplinkui mus.
Linkiu tokio – į vis didesnę ir amžiną meilę vedančio pasikeitimo!
