Baigiame kun. Antano Paškaus teksto (I, II, III, IV, V) apie reinkarnaciją publikavimą.
Neišvengiamai susiduriame su „dviejų tiesų teorija“, kuri teigia esant dvi nepriklausomas patyrimo ir mąstymo sferas. Kiekviena iš jų galioja neperžengdama savo srities. Žinoma, tai nėra dvi tarpusavyje konkuruojančios mokslinės teorijos, kaip kad: šviesą sudaro bangos (viena teorija) arba šviesą sudaro dalelės (kita teorija). Mokslinės teorijos visada galioja tame pačiame patirties lauke, ir nė viena iš jų savo tyrinėjamo objekto iki galo nepaaiškina.
Priešingai, pagal „dviejų tiesų teoriją“ du skirtingi pažinimo būdai, veikdami iš esmės skirtingose sferose, pasiekia dvi skirtingas, viena su kita jokio ryšio neturinčias tiesas. Tačiau vis dėlto laikoma, kad jos abi yra teisingos – kiekviena savaip. Taigi du skirtingi pažinimo būdai pažįsta dvi skirtingas tiesas.
„Aukštesnysis“ suvokimas (intuityvusis–mistinis) laikomas betarpišku pažinimu, aplenkiančiu jusles, logiką, kalbą ir filosofinį pažįstančiojo foną – pasaulėžiūrą. Tačiau čia vėl kyla abejonė, ar toks pažinimas Žemės planetoje iš viso yra įmanomas. Šios srities žinovų vyraujanti nuomonė yra tokia: kiekvienos mistinės patirties tarpininkas yra paties mistiko (taip pat ir pseudomistiko) pasaulėžiūra, logikos dėsniai, kalba ir sąvokos, kuriomis ta pasaulėžiūra ar pasaulėvaizdis yra išreiškiami.
„Negali būti priėjimo prie jokios patirties sferos, kuri nebūtų proto formų ir kategorijų apipavidalinta“, – pabrėžia misticizmo filosofas Wayne’as Proudfootas. Iš tiesų religinio potyrio analizė rodo, kad filosofinis ir pasaulėžiūrinis fonas veikia patį mistinį išgyvenimą. Šis dėsnis galioja visų rūšių mistikams: krikščionims, budistams ar hinduistams.
Pavyzdžiui, zen budizmo mokytojai teigia, kad protinė, sąvokinė analizė žmogų veda į klaidą. Todėl vadinamąja koano taktika jie stengiasi palaužti protinį spekuliatyvinį mąstymą, kad naujokas (vienuolis) galėtų be kliūčių patirti nušvitimą – satori. Akivaizdu, kad vien tik koano metodika (absurdiškais ar, iš pirmo žvilgsnio, kvailais atsakymais, tyla, lazdos mostais ir panašiomis priemonėmis) zen mokytojai savo mokinių satori nesukels. Tam reikia kažko daugiau – tam tikro filosofinio ir pasaulėžiūrinio konteksto, kad šie neįprasti metodai būtų vaisingi.
Tas „kažkas daugiau“ kyla iš zen budizmo tradicijos, kurią mokiniai perima be žodžių. Mokinys privalo pirmiausia persisunkti šia tradicija, tik tada satori patirtis jam tampa įmanoma. Tradicija sudaro tą žodžiais neišreikštą esminį interpretavimo kontekstą, kuriame net ir absurdiški atsakymai tampa „prasmingi“ – bent jau zen budizmo požiūriu.
Taigi net ir zen budizme, kuris taip skrupulingai stengiasi vengti loginio ir žodinio aiškinimo, kiekviena patirtis yra formuojama patiriančiojo filosofinių prielaidų. Nėra „gryno“ potyrio, kuris apeitų kognityvinį mistiko kontekstą. „Pasaulėžiūrinis pagrindas formuoja patirtį. Be zen pagrindo negalima turėti zen patirties“, – teisingai pastebi panteizmo kritikai D. K. Clarkas ir N. L. Geisleris.
Jeigu nėra dviejų iš esmės skirtingų pažinimo būdų, tuomet nėra ir iš esmės skirtingų pažintųjų tiesų. Kas yra tikra „žemesnėje“ pažinimo plotmėje, tas turi būti tikra ir „aukštesnėje“. Kas prieštarauja protinėje ir loginėje pažinimo sferoje, tas prieštarauja ir intuityviojoje, mistinėje plotmėje.
Jeigu taip, tuomet epistemologija (pažinimo teorija) nepajėgs apginti panteistinės metafizikos. O panteistinėje sistemoje nėra vietos nei asmeniniam Dievui, nei asmens nesunaikinamam vienkartiškumui. Panaikinus asmens nemirtingumą, reinkarnacijos teorijai iškyla daugybė neįveikiamų sunkumų.
Viena iš jų, jei ne pati didžiausia, būtų ši: mirtyje išnyksta individuali, vienkartinė sąmonė (asmuo), o lieka tik jiva – tam tikras dvasinės energijos koncentratas (siela), kuris vėl įsikūnija kitame kūne. Tačiau tas kitas kūnas tampa ir kitu asmeniu, ant kurio pečių uždedama kieno nors kito karma.
Aiškumo dėlei šį teiginį galima iliustruoti, tarkime, Stalino pavyzdžiu.
Reinkarnacijos šalininkai sutinka, kad Stalinas turėtų būti reinkarnuotas milijonus kartų, nes jis privalo atkentėti už kiekvienos savo aukos sunaikintą gyvenimą. Tarkime, Stalinas atgimė kaip luošas, iš prigimties sužalotas vaikas. Tas vaikas (vėliau suaugęs) neturi jokios nuovokos, kad iš tikrųjų jis gyvena Stalino jiva (siela) ir kenčia už komunizmo vado nusikaltimus.
Panaikinus asmens nemirtingumą, reinkarnacijos teorijai iškyla daugybė neįveikiamų sunkumų.
Štai čia, šiame taške, teisingumas ir sudūžta. Suprantama, kad tik pats Stalinas turėtų išsivaduoti iš savo blogos karmos. Tik jis, o ne kas nors kitas, gali būti nubaustas už savo nusikaltimus. Tačiau miręs Stalinas kaip asmuo jau nebeegzistuoja. Dabar pilietis X neša Stalino karminę naštą. Jam mirus dar milijonai kitų turės tą naštą nešioti. Tokia būtų logiška išvada, kylanti iš reinkarnacijos doktrinos, besiremiančios panteistiniais pagrindais.
Kai kurie Naujojo amžiaus autoriai, pavyzdžiui, Gary’s Zukavas, pateikia kiek kitokią sielos sampratą. Jis skiria augalų sielą, gyvūnų sielą, žmogaus dvasinę sielą (beje, tai aristotelinė sielos klasifikacija, vėliau perimta scholastikos). Gyvulių siela, arba grupinė rūšies siela, neturi individualybės. Žmogaus siela yra individuali ir nemirtinga; ji tobulėja tol, kol pasiekia didžiosios Šviesos horizontus.
Tačiau ir individualios, savo tapatybės neprarandančios sielos reinkarnacija išlieka problemiška, nes pati karmos samprata taip pat yra problemiška.
Krikščionio Dievas yra asmeninis Dievas, kuris žmones myli ir aktyviai siekia su jais ryšio. Krikščioniškasis teismas taip pat grindžiamas meile, gailestingumu ir teisingumu. Su karma yra kitaip. Ji veikia pagal gamtos dėsnių pavyzdį – panašiai kaip priežastingumo ar žemės traukos dėsniai. Ji neturi nei gailestingumo, nei meilės, o tik matematinį teisingumą.
„Karma, veiksmo ir atoveiksmio dėsnis, iš esmės skiriasi nuo šventraštinės nuodėmės sampratos tuo, kad joje nėra transcendentinio visatos Dievo (egzistuojančio šalia žmogaus), kuriam galėtume nusikalsti. Karma yra aukščiausias visatos įstatymas, tačiau ten nėra Įstatymdavio.“
Tarkime, kad reinkarnacijos teorija yra teisinga. Bet kaip tada paaiškinti faktą, kad žmonės neprisimena savo buvusio gyvenimo ar gyvenimų? Net ir teosofijos kūrėja Jelena Blavatskaja pripažįsta šį faktą: „Gali būti tvirtinama, kad mirtingojo gyvenime nėra psichinio ar fizinio kentėjimo, kuris nebūtų vaisius ar padarinys kokios nors nuodėmės, padarytos ankstesnėje egzistencijoje. Kita vertus, faktiškame gyvenime jam nelieka nė menkiausio to prasižengimo prisiminimo.“
Kaip tada pateisinti bausmę už nusikaltimus, apie kuriuos asmuo nieko nežino? Kokia galėtų būti tokios bausmės prasmė?
Naujojo amžiaus kritikas Walteris Martinas šiuos klausimus dar labiau išplečia: „Labai įdomu, kai reinkarnacijos šalininkas mums sako, kad mes pereiname per ciklinį atgimimą ir kenčiame daugybėje gyvenimų, privalėdami išpirkti savo nuodėmes.
Tačiau darosi labai keblu, kai niekas neprisimena praeito gyvenimo tiek, kad galėtų iš to pasimokyti. Nežinodami, kodėl esame baudžiami, labai tikėtina, kad tuos pačius nusižengimus vėl pakartosime. Jei reinkarnacijos iš tikrųjų yra karma („kaip sėji, taip ir pjauni“), kodėl neapsaugoti žmogaus? Kodėl jam neduoti tikro vaizdo to, kas jis buvo anksčiau, su visais savo trūkumais, kad reikalingos pataisos galėtų būti padarytos?“
Visiška praeito gyvenimo užmarštis kalba prieš reinkarnaciją ir jos naudingumą. Tačiau net ir tariami praeito gyvenimo prisiminimai reinkarnacijos dar neįrodo.
Aprašytuose spontaniškuose buvusio gyvenimo prisiminimuose ar regresinės hipnozės metu iškylančiuose pasakojimuose nėra nieko, kas nebūtų pakartotinai pastebėta kitur: mediumuose, spiritistiniuose seansuose, sąlyčiuose su dvasiomis, demoniškų apsėdimų metu, NSO reiškiniuose ir kitose okultizmo formose.
Tiesa, kad reinkarnacijos doktrinos neįmanoma įrodyti, tačiau taip pat neįmanoma galutinai įrodyti, kad jos nėra.
Ortodoksinis indų mokytojas Swami Sri Somasundara Desika Paramachariya iš Pietų Indijos (tikintis tradicine indų inkarnacijos doktrina) parašė atvirą laišką mūsų jau ne kartą minėtam Ianui Stevensonui. Jame, be kita ko, Paramachariya rašo: „Visi tie Jūsų aprašyti trys šimtai keistų atvejų iš tikrųjų neparemia reinkarnacijos teorijos. Jie visi yra dvasių apsėdimai, kuriuos Pietų Indijos mokslininkai ignoruoja.“
Iš tiesų klasikinių Rytų religijų išpažinėjai neieško reinkarnacijos įrodymų – jiems pakanka tikėjimo. O vakariečiai siekia empirinių įrodymų, tačiau jų neradę vis tiek linksta prie reinkarnacijos idėjos.
Vadinasi, reinkarnacijos klausimas Vakaruose yra labiau sociologinis ir psichologinis fenomenas negu mokslinė ar filosofinė problema. Galima sakyti, kad vakarietiškoji reinkarnacijos samprata yra religinės romantikos vaisius. Nusigręžusiems nuo krikščionybės reinkarnacija atrodo žadanti nemirtingumo viltį. Pertekliaus visuomenėje gyvenantiems žmonėms ši idėja tarsi garantuoja dar vieną galimybę sugrįžti į patogų ar net dar nuotykingesnį gyvenimą.
