Tam tikro tipo žmonės, pvz., agnostikai, tik iš vardo krikščionys ar geravališkai įsipainioję į eklektišką Rytų ir Vakarų religinį kratinį, prisiima reinkarnacijos idėją visai nekritiškai. O tokių žmonių tebėra nemažai.
Tiems, kurie krikščionybę ir jos mokymą apie mirusiųjų prisikėlimą atmeta, reinkarnacija, regis, siūlo nemirtingumo viltį, nesusijusią su jokiais religiniais įsipareigojimais. „‘Naujojo amžiaus’ palaikoma, Amerikos gyvenimo scenoje reinkarnacijos teorija išsivystė į hibridinę formą, kuri vengia nesmagių kaltės klausimų ir atsakomybės asmeniniam ir teisingam Dievui“.
Išties vakarietiško stiliaus reinkarnacija patenkina psichologinius poreikius, kartu bandydama ištaisyti gyvenimo moralines nesėkmes. Taipogi ji žiebia nesibaigiančio gyvenimo viltį; o gal tik iliuziją? Juk, kaip matysime vėliau, reinkarnacija neduoda patenkinamo atsakymo į Jobo keltą klausimą: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Job 14, 14). Juolab, kad jos pačios tikėtinumas yra miglotas.
Bendrieji bruožai
Dauguma rytietiškų religijų moko, kad norint pasiekti vienybę su Vieniu reikia pereiti per daug gyvenimų. Išganymas esąs pažangos ir atžangos vyksmas, besitęsiąs per daugelį žmogaus žemiškų egzistencijų. Šioji žmogaus gyvenimų virtinė ir vadinama reinkarnacija. Tiksliau, reinkarnacija reiškia sielos ciklinę evoliuciją, kuri vyksta sielai pereinant iš vieno kūno į kitą. Šis vyksmas tęsiasi tol, kol siela pasiekia tobulumą. Be to, pati reinkarnacijos samprata nėra tokia aiški, kaip kam galėtų atrodyti. Joje randame ne tik skirtingų interpretacijų, bet net ir prieštaravimų.
Sakysime, indų tradicija yra linkusi tikėti individualizuotą sielos tęstinumą (išsilaikymą) pereinant iš vieno gyvenimo į kitą, nors asmuo ankstesnio savo gyvenimo ar gyvenimų jau ir nebeprisimena. Tuo tarpu budizmui yra artimesnė atgimimo sąvoka, kurioje akcentuojamas neasmeninės gyvenimo jėgos perkėlimas iš vieno individo į kitą. Panašiai kaip viena žvakė uždegama kitos liepsna. Perkeliama ne ta pati liepsna, bet ir ne skirtinga. Iš tiesų budizmas neigia sielos nemirtingumą. Įžymaus budistų vienuolio Soeyeno Shaku žodžiais, „tie, kurie trokšta sielos nemirtingumo… tie, reikėtų sakyti, vejasi fatamorganą (miražą), kuris, kai prie jo artiniesi, dingsta tuščioje nebūtyje“².
Regis, dauguma Rytų religinių tradicijų reinkarnacijos požiūriu įtilptų į tokį scenarijų. Siela įeina į fizinį pasaulį kaip mineralas ar vienaląstis organizmas. Tada ji pradeda vystytis per augalų ir gyvūnų pasaulį, kol pasiekia galutinę fizinę formą žmogiškosios būtybės pavidalu. Siela tapusi žmogiška jau nebegalinti sugrįžti į žemesnę būklę. Vis dėlto ir šiam dėsniui randama išimčių, kur siela privalo grįžti į gyvulio kūną.
Nors inkarnacijos sampratoje esama visokių variantų, teosofės Annos Winner apibrėžimas, atrodo, būtų visuotinai priimtinas. Ji inkarnaciją nusako taip: „Okultistų išpažįstamas tikėjimas reinkarnacija yra įsitikinimas, kad individuali žmogaus siela iš eilės pereina daugybę (daug šimtų ar tūkstančių) inkarnacijų, kaip žmogiška būtybė, su besikaitaliojančiais laikotarpiais, praleistais subtiliuose pasauliuose… Individas nėra išskirtinai „sukurtas“, bet kyla iš grupinės sielos natūraliu pumpuravimo procesu“³.
Winner minėti „subtilūs pasauliai“ reiškia dvasios karalystę, kurioje siela praleidžianti tam tikrą laiką prieš nusileisdama į fizinį pasaulį. Kaip ilgai siela tarp įsikūnijimų užtrunkanti dvasios karalystėje, esama įvairiausių spėliojimų.
Vieni mano, kad reinkarnacija įvykstanti po 5—10 metų žmogui mirus (Ian Stevenson). Kiti galvoja, kad nuo kūno mirties iki kito atgimimo (reinkarnacijos) praeina maždaug 50 metų (Helen Wambach). Manoma, kad tarpinis laikotarpis tarp mirties ir atgimimo einąs 7 ar 49 dienų ciklais. Inkarnacija galinti įvykti vienos dienos, savaitės ar net daugelio metų laikotarpiu.
Tariamai atgimimo laikas, tarp kitų dalykų, nustatomas kaip greit siela galės susirasti tėvus, su kuriais turi „karminę giminystę — bendrumą, artimumą“. Galvojama, kad „tarpinė būtybė (mirusi, bet dar neįsikūnijusi, A. P.) turinti kažkokią paslaptingą galią pamatyti, pajausti ir susirasti sau tėvus. Ji net galinti matyti lytinius santykius, per kuriuos ji (būtybė) galėtų tapti apvaisintu kiaušinėliu“, — tvirtina zen mokytojas Yasutani.
Paramhansa Yogananda teigia, kad siela privalanti praleisti Žemėje vidutiniškai vieną milijoną metų, kol išsivaduoja iš reinkarnacijų rato. Elisabeth Kübler-Ross sakosi gavusi žinių iš jos dvasios vadovės, kad trumpiausias laikas tarp žmogiškosios būtybės sukūrimo ir jos grįžimo pas Dievą buvę 43 metai, ilgiausias, ir dar tebesitęsiąs, du milijonai metų.
Rytuose atgimimas reiškia dar daugiau sunkaus gyvenimo, o ne puikią progą visokiam pertekliui. Hinduizmas ir budizmas moko, kad tik per gyvenimo kliūtis, sunkenybes, vargus bei kančias siela gali nusipelnyti išsivadavimo (mokša) garantą — atgimimų ir kančios rato užbaigimą. Žodžiu, siela privalo pereiti per įvairias gyvenimo formas į žmogiško buvimo plotmę, kurioje išmokstamos moralinio gyvenimo pamokos pereinant daugybę reinkarnacijų.
Greičiausiai inkarnacijos idėja bus atsiradusi spekuliatyvinėse filosofijose. Seniausiuose indų raštuose (samhitas — indų išminties knygos) inkarnacijos doktrinos dar nerandama. Ankstyvosios vedos (indų šventraščiai, sukurti tarp 1500—1000 m. pr. Kr.) taip pat išskirtinai apie reinkarnaciją nekalba. Kalba tik apie prisikėlimą ir gyvenimą su dievais amžinybėje (politeizmas). Iš to daroma išvada, kad reinkarnacijos mintis ankstyviesiems arijams dar buvo svetima. Jie juk sukūrė pirmuosius indų raštus.
Profesorius Agehananda Bharati, vienas žymiausių hinduizmo ir budizmo žinovų, mano, kad aiškios reinkarnacijos prielaidos pasirodė „puranikos amžiuje“ (puranic age), tuo laiku, kai puranos buvo kuriamos ir, žinoma, per budizmą. Taigi būtų galima sakyti, kad ji (reinkarnacija, A. P.) apskritai buvo priimta, manyčiau, apie 300 m. prieš Kristų, bet ne anksčiau“⁵. Bharati dar priduria, kad nūdienė reinkarnacijos samprata yra paimta iš teosofų. (Tiesa, puranos yra indų mitų, pasakų ir legendų rinkinys.)
Panašios minties laikosi ir kitas Rytų religijų žinovas R. C. Zaehneris. Pasak jo, „nėra reinkarnacijos pėdsakų nei samhite ar brahmane (ankstyviausiuose raštuose)… Tik priartėję prie upanišadų pirmą kartą susiduriame su doktrina, kuri vėliau tapo viso indų mąstymo esminiu elementu“⁶. (Upanišados yra indų spekuliatyviniai šventraščiai, kurie svarsto galutinės tikrovės prigimtį ir būdą jai pasiekti.) Beveik tikra, kad prisikėlimo iš mirusių idėja buvo chronologiškai pirmesnė negu reinkarnacija.
Atgimimas, arba reinkarnacija, buvo ir tebėra ir budizmo neišskiriama dalis. Jau Budos laikais (apie 500 m. pr. Kr.) Rytų filosofai ir išminčiai kalbėjo apie reinkarnaciją. Tačiau nėra tikra, ar pats Buda reinkarnaciją tikėjo. Greičiausiai jis į reinkarnaciją žiūrėjo kaip į gyvybės ar gyvenimo galią atitraukta (abstrakčia) prasme. Buda, atrodo, buvo gerokai apdairus kalbėdamas apie reinkarnacijos detales: „Aš neaiškinau, kad pasaulis yra amžinas, ir aš neaiškinau, kad pasaulis nėra amžinas. Aš nepaaiškinau, kad šventasis po mirties egzistuoja. Aš nepaaiškinau, kad šventasis po mirties neegzistuoja. Aš nepaaiškinau, kad šventasis po mirties egzistuoja ir neegzistuoja“.
Budizmo komentatoriai tvirtina, kad Buda kategoriškai paneigęs sielos (asmens), kaip ji suprantama Vakaruose, egzistenciją (Francis Story, Soeyen Shaku). „Nėra individualaus „aš“, kuris atgimtų; yra tik nuolatinis „vėl tapsmo“ tęstinumas“⁸. Taipogi išskirtinai reinkarnacijos nemokė ir taoizmo steigėjas Lao-tzu (apie 604—531 m. pr. Kr.). Tai atliko jo tolimas mokinys Chuang-tzu (apie 300 m. pr. Kr.). Islamo mistinė atšaka (sufizmas) iš pradžių pasisavino reinkarnacijos doktriną, nors pagrindinei islamo šakai reinkarnacija tebėra svetimas dalykas.
