Balandžio mėnuo ne tik pavasaris, bet ir pavasaris. Vienspalvį baltą arba pilkšvą žiemos koloritą keičia pavasarinių žiedų: snieguolių, hiacintų, žibuoklių, narcizų, tulpių ir kitų pavasarinių gėlių spalvos. O kur dar sugrįžusių paukščių formos ir balsai… Tiesiog gyvybė, gyvenimas, atgimimas. Keičiasi spalvos ir balandžio mėnesio liturginiame/bažnytiniame kalendoriuje. O intensyviausios jos šiais metais pačią pirmąją savaitę, dar kitaip vadinamą Didžiąja. Parašiau „šiais metais“, nes Didžiosios savaitės laikas kiekvienais metais kinta. Kodėl?
Todėl, kad kinta svarbiausios krikščionių tikėjimo metinės šventės – Velykų – data. Jos švenčiamos kiekvienų metų pirmąjį sekmadienį po pirmos mėnulio pilnaties dienos nuo pavasario lygiadienio. Tad Velykų data, kaip ir Didžiosios savaitės laikas, įvairiais metais keičiasi intervale nuo kovo 22 iki balandžio 25 d. Yra minčių, kad gal reiktų nustatyti vieną datą, kaip Kalėdoms, bet kolei kas popiežius tik tariasi su kitų Bažnyčių dvasiniais vadovais ir siekia suvienodinti bent jau Vakarų ir Rytų Bažnyčių kalendorius, kad visi krikščionys galėtų švęsti vienu metu.
Atsakius „kada“ Didžioji, belieka atsakyti „kodėl?“. Pradedant Kristaus Kančios sekmadieniu, Katalikų Bažnyčia visą savaitę iki Velykų sekmadienio, bent jau Lietuvoje, vadina Didžiąja. Tai mūsų kalbinėje tradicijoje susiformavęs pavadinimas, kildinamas nuo to paties žodžio „velykos“. Velykos, slavų kalbose reiškia „didingas“, „didžioji“, ir taip Kristaus Prisikėlimo įvykio diena pavadinta „didžiąja diena“ arba „didingu įvykiu.“ Belieka apgailestauti, kad tokie pavadinimai ir jų vertiniai tapo mūsų kalbiniais pavadinimais, nes juose trūksta tikrosios šventės ir laiko prasmės atskleidimo.
Kristaus Jėzaus Prisikėlimas yra įvykis, neturintis analogų pasaulio istorijoje. Taigi, tai įvykis, iš pagrindų keičiantis mūsų žmonijos istoriją ir žmogaus gyvenimo sampratą. Tikrai taip, tai didingas įvykis ir diena, bet mūsų laikais daug ką galime pavadinti ir pavadiname tokiu žodžiu: pvz., Didžioji kinų siena, didingasis amžius, didi diena, kai prasidėjo ar baigėsi vienoks ar kitoks pasaulio įvykis. Bet Kristaus prisikėlimas nėra tokio pat didingumo ir reikšmės – jis visa pranoksta.
Dar labiau, žmogumi tapusio Dievo, Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra su žmonėmis susijęs, bet ne žmogaus sukeltas įvykis. Tai visa ko Kūrėjo ir palaikytojo Dievo iniciatyva ir meilės žmogui veiksmas. Todėl… Todėl ir Velykos, ir Didžioji savaitė turėtų vadintis ir yra ŠVENTOS, ŠVENTA! Nes…
Nes tik Dievas yra šventas, ir tai, ką jis ir tik jis daro, visuomet ir visur yra šventa. Šventa ir didinga. Ir kas gali būti didingiau ir švenčiau, kaip svarbiausios mūsų žmogiškumo ribos – mirties įveikimas? Nes tai, kas neįmanoma, kad ir kokiam dideliam ar didingam žmogui, įmanoma vienam ir šventam Dievui. Štai kodėl ir lotynų, italų, anglų, ir daugelyje kitų kalbų Didžioji savaitė vadinama Šventąja, nes tai vienintelio Šventojo Dievo veikimo pasaulyje ir žmonijoje savaitė, kurioje įvyko nepakartojami ir visą žmogaus galią pranokstantys įvykiai.
Gal dėl to norėtųsi, kad ir šv. Velykas mes dažniau vadintume Prisikėlimu arba Kristaus prisikėlimo švente, nes tada pačiame pavadinime yra užfiksuojama ir paskelbiama šio nepakartojamo įvykio esmė.
Taigi, kaip jau minėta, Šventoji, arba Didžioji, savaitė prasideda Kančios sekmadieniu, kurį dar kitaip vadiname Verbų, arba Palmių, sekmadieniu. Tą dieną bažnyčiose šventinamos verbos: mūsų kraštuose žalio kadagio ar kito visžalio medelio šakelės, Vilniaus krašte – puošnios sausų žolynų „kazimierinės“ verbos, o kitose šalyse, kaip ir pačioje Jeruzalėje – palmės šakelės.
Šventoji, arba Didžioji, savaitė prasideda Kančios sekmadieniu, kurį dar kitaip vadiname Verbų, arba Palmių, sekmadieniu.
Kančios sekmadienio spalva raudona, nes pasibaigus įžangos procesijai ar iškilmingai eisenai, kurios metu, atlaužę šakelę pašventintos verbos, numetame praeinančiam kunigui po kojomis, taip paminėdami Kristaus Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Skaitoma jo kančios istorija.
Šiuo visos kančios netrumpu skaitymu, kuris daug kur atliekamas skaitant rolėmis (kunigas visuomet skaito Jėzaus žodžius), tarsi paskelbiama visos ateinančios savaitės įvykių chronologija. O tada, pradedant nuo Didžiojo Pirmadienio, šie įvykiai diena po dienos rutuliojasi, kol atveda mus į Prisikėlimo rytą.
Beje, pašventintą verbų šakelę parsinešame į namus ir laikome iki kitų metų Užgavėnių, kuomet ją sudeginame, kad pelenų Trečiadienį nusinešę juos pašventinimui į bažnyčią pradėtume kitą gavėnią.
Jėzaus Kristaus, nekaltojo teismas ir kančia, tai kaina, kurią žmogumi tapęs Dievas laisvanoriškai moka už meilę kiekvienam žmogui. Tai kančia, kuri parodo ir įrodo, kad Dievas nori nusileisti į žmogaus laisvu apsisprendimu išsikastą blogio duobę, ir net ten pasiūlyti išsigelbėjimo ir atleidimo galimybę. Ir nei nuodėmė, nei mirtis nebėra kliūtis tokiam Dievo meilės planui. Reikia tik iš naujo apsispręsti ir šį kartą priimti nebe savo planą, kuris gali pailginti, bet neperkeisti žmogiško gyvenimo egzistenciją, o Dievo.
Didžioji savaitė dar didesnės rimties ir susikaupimo laikas, nes, apmąstydami Jėzaus kančią, joje atpažįstame ir visų mūsų, dabartinio pasaulio žmonių, neteisybės, melo, godumo, nemeilės, pavydo, puikybės, pykčio sukeliamas kančias.
Didžioji savaitė dar didesnės rimties ir susikaupimo laikas, nes, apmąstydami Jėzaus kančią, joje atpažįstame ir visų mūsų kančias.
Didžioji savaitė turi savo kulminaciją, vadinamąjį Velykų Tridienį. Jis prasideda Didįjį Ketvirtadienį – Paskutinės vakarienės šv. Mišiomis, ir baigiasi Didįjį Šeštadienį – Velyknakčio budėjimo apeigomis. Didysis Ketvirtadienis turi dvi svarbias liturgijas. Rytinėmis valandomis pasaulio katalikų vyskupijų katedrose aukojamos šv. Krizmos Mišios. Jų metu vyskupijos vyskupas kartu su savo kunigais šventina kasmet naujus šventiesiems sakramentams skirtus Krikšto, Ligonių ir Šventosios Krizmos aliejus.
Pernykščiai aliejai turi būti sunaikinami, dažniausiai sudeginami, ir pakeičiami naujais. Tą pačią dieną vakare katedrose ir parapijų bažnyčiose aukojamos vadinamosios Paskutinės vakarienės mišios, kuriomis pagerbiamas Švenčiausiosios Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas, o kur yra galimybė, vyskupas ar kunigas, atkartodamas Jėzaus elgesį, plauna 12 (ar mažiau) parinktų vyrų kojas.
Didįjį Penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, tik nuo 15 val. atliekamos Viešpaties Kančios arba Kryžiaus pagerbimo apeigos. Jos prasideda apeigas švenčiančio kunigo atsigulimu priešais altorių, tokiu būdu išreiškiant mūsų ir nukryžiuotojo Dievo tikrą, bet jam veikiant, laikiną bejėgystę.
Apeigų metu vėl skaitoma Kristaus kančios istorija, iškilmingai atidengiamas ir tikinčiųjų pagerbimui išstatomas Penktąjį gavėnios sekmadienį uždengtas kryžius su Nukryžiuotojo kūnu. Daug kur tą dieną taip pat bažnyčiose, viešojoje erdvėje, o Romoje – Koliziejuje organizuojamos Kristaus Kryžiaus kelio eisenos. Tai didžiojo pasninko ir rimties diena, nuimti bažnyčiose altorių papuošimai, žvakidės ir apdangalai – tai vaizdingas liudijimas, koks skurdus tampa žmogaus ir pasaulio gyvenimas, jeigu jame miršta Dievas.
Ši tamsa ir tyla tęsiasi iki Didžiojo Šeštadienio Velyknakčio budėjimo apeigų. Saulei nusileidus, tikinčiųjų bendruomenė su neuždegtomis žvakelėmis rankose susirenka lauke prie bažnyčios, kur dega laužas. Kunigui pašventinus ugnį, įžiebiama visus ateinančius metus Prisikėlusį Kristų simbolizuojanti didelė velykinė žvakė, o nuo jos savo tikėjimo žvakeles, dalindamiesi vieni su kitais ugnimi, užsidega visi tikintieji.
Paskui degančią Velykų žvakę sueinama į tamsoje ir tyloje skendinčią bažnyčią, nes nuo Didžiojo Ketvirtadienio neskambinama varpais ir negrojama vargonais, ir paskelbus velykinį Šlovinimą, skaitomi esminius išganymo istorijos įvykius primenantys Dievo žodžio skaitiniai.
Tada Vandens šventinimo ir Krikšto ar Krikšto pažadų atnaujinimo liturgija, ir galiausiai po iškilmingo Garbės himno, skambant varpams ir varpeliams, suskamba džiaugsmingas Kristaus prisikėlimą pašlovinantis šaukinys džiaugsmingas „Aleliuja“.
Negalima visko išpasakoti, ką ir kaip galima patirti Didžiosios savaitės ir Velykų šventime. Reikia tiesiog dalyvauti toje šventojoje savaitėje ir šventose Dievo meilės žmogui apeigose. Jeigu šv. Velykos bus tik margučiai, zuikučiai, viščiukai ir kačiukai, patikėkit manimi, skurdu, labai skurdu, o svarbiausia nieko neatsako į mūsų egzistencinius klausimus.
Linkiu kaip galima labiau išgyventi žmogumi tapusio Dievo Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir skausmą, kad suprastume, kokia yra tikroji jo ir mūsų visų vilties, laimės ir prisikėlimo kaina ir kelias.
