Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyko konferencija, skirta Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams ir 225-osioms jo gimimo metinėms. Pranešimų autoriai vyskupo palikimą perteikė ne vien kaip istorijos faktą, bet kaip gyvą reiškinį, aktualų šiandienos visuomenei ir ateities kartoms.
Už ką jam caro medalis?
Konferencijos dalyvius, tarp kurių kultūros, istorijos ir religijos tyrėjai, dvasininkai, institucijų atstovai, Pranciškonų gimnazijos moksleiviai, pasveikino Garbės svečias Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Kretingos parapijos klebonas Paulius Saulius Bytautas, Seimo nariai Violeta Turauskaitė ir Karolis Neimantas, rajono meras Antanas Kalnius.
Kaip sakė bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, Motiejus Valančius daugeliui pažįstamas kaip dvasininkas, tautos švietėjas, kultūros strategas, visuomenės telkėjas, bet toks portretas, kokį aptinkame vadovėliuose, yra statiškas. Kuo daugiau apie šią asmenybę kalbame, tuo ryškiau suvokiame, kad tai buvo žmogus, kuris tuo laikotarpiu ne tik gyveno ir kūrė, o gebėjo į priekį žvelgti toliau negu viena diena. Jo pasirinkimas žmonėms suprantama kalba rūpintis švietimu, telkti visuomenę buvo tylus, tačiau tvirtas pasipriešinimas tautos priespaudai.
Telšių vyskupas A. Jurevičius prisipažino nesąs itin didelis Motiejaus Valančiaus biografijos žinovas, bet neabejojo, kad tai buvo asmenybė, mokėjusi praradimus panaudoti didesnei Lietuvos bažnyčios ir lietuvių kultūros naudai.
„Nustebau, kad Varniuose rezidavęs vyskupas Valančius pasirašinėdavo Telšių vyskupo vardu. Pasirodo, jau XIX amžiaus viduryje aiškiai suvokta, kad Žemaičių vyskupijos centras nedideliame miestelyje skamba nerimtai, – kalbėjo A. Jurevičius. – Nuo 1840 metų dokumentuose Žemaičių vyskupija buvo pradėta vadinti Telšių vyskupija. Mane tai džiugina ir guodžia.“
Žemaičių vyskupystės centras 1864-aisiais iš Varnių perkeltas į Kauną. Anot A. Jurevičiaus, M. Valančius ten išvyko kaip tremtinys, jautėsi atplėštas nuo žemaitiškų šaknų. „Bet didelė vyskupija užėmė ir dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos, tad Kaunas, kuris jau turėjo susisiekimą geležinkeliu, buvo laimėjimas, kurį M. Valančius maskavo pralaimėjimu“, – sakė Telšių vyskupas.
Jį suintrigavo ir nuotrauka, kurioje M. Valančius – su caro dovanotu medaliu. „Už ką tas medalis?“ – galvojo. Juk vyskupas buvo kovotojas už lietuvybę, prieš okupantus. Pasirodo, oficialiai teigiama, jog apdovanotas už tai, kad nepalaikė 1863-iųjų sukilimo prieš Rusijos okupacinę valdžią.
„Bet tiesa yra ta, kad Valančius nedraudė, o tik neragino valstiečių pasiimti iš tvarto mėšlinas šakes ir eiti kovoti prieš žandarą. Prieš priespaudą ir nutautinimą Valančius kovojo kitais būdais – kultūra, knygnešyste, lietuviškais raštais, buvo blaivybės pradininkas, pats pirmasis parašė lietuviškų knygelių vaikams“, – kalbėjo konferencijos Garbės svečias.
Anot jo, caro žandarams atrodę, kad M. Valančius yra jų pusėje, nes nusiteikęs prieš sukilėlius, o sukilėliams – kad jų pusėje, nes palaiko jų kalbą ir kultūrą.
Apie santykį su sukilimu
M. Valančiaus santykį su 1863-iųjų metų sukilimu ir neva nepatriotiška laikysena savo pranešime apžvelgė ir Klaipėdos universiteto profesorius Vacys Vaivada. Jo žodžiais, tokia sukilimo forma, kokia jis vyko, vyskupas iš tikrųjų nepalaikė, bet tam buvę priežasčių. Profesorius ragino pažvelgti į aplinkybes, į tai, kokia našta buvo užgriuvusi Rusijos imperijos sudėtyje buvusią Lietuvą ir Katalikų bažnyčią. „Todėl, kas patriotiška, kas – ne, turi būti vertinama atsargiai. Patriotiška gali būti ir tylus kantrus darbas, kuris leidžia pasiekti rezultatą“, – kalbėjo V. Vaivada.
Iš profesoriaus Vytauto Merkio surinktų „Ganytojiškų laiškų“ matyti, kad M. Valančius, jausdamas carinio represinio mechanizmo galimybes, tikinčiuosius valstiečius perspėjo neįsitraukti į sukilimą, kadangi netikėjo, kad tai duos naudos, o gali skaudžiai atsiliepti Vyskupijai ir pačiai Katalikų bažnyčiai plačiąja prasme, taip pat santykiams su Rusija, kas apsunkintų padėtį Lietuvoje. Be to, M. Valančius bėgo valdžios žingsniams už akių, norėdamas parodyti, kad imasi iniciatyvos, bijojo, kad Vyskupija nebūtų apkaltinta nieko neveikimu. „Draudimo dalyvauti sukilime laiške nėra“, – akcentavo V. Vaivada.
Pašaukimas ir pareigos – svarbiausia
Vyskupo M. Valančiaus bendruomenės pirmininkas Žemaičių vyskupystės muziejaus kūrėjas ir buvęs vadovas Antanas Ivinskis citavo monsinjoro Petro Puzaro žodžius, kad apie M. Valančių galima kalbėti atskirai kaip apie rašytoją, istoriką, administratorių ir diplomatą, tačiau, pažvelgus į jo asmenybę ir darbus, drąsiai galima teigti, kad visų pirma jis buvo vyskupas, savo gabumus ir jėgas skyręs pašaukimui bei pareigoms.
Tapęs Žemaičių vyskupu ir 1850-aisiais įsikūręs Varniuose, M. Valančius iškart ėmėsi atnaujinti kurijos sudėtį, o klebonus ir dekanus „užpylė“ raštais ir reikalavo nedelsiant reaguoti, matyt norėdamas priversti dvasininkus daugiau dirbti, imtis atsakomybės. Svarbi jo paties darbo dalis buvo vizitacijos. Nors Vyskupystės ribos – plačios, apėmė didelius Kauno, Vilniaus ir Kuršo (dabar Latvija) gubernijų plotus, visas parapijas per metus aplankydavo po du kartus, tikrindavo bažnyčių dokumentus, krikšto metrikų knygas, tuo pačiu ne mažiau kaip 600 tūkst. tikinčiųjų yra suteikęs sakramentus.
Savo publicistikoje M. Valančius smerkė stačiatikybę, skatino remti parapines mokyklas, didaktinę prozą ir religinius tekstus rašė paprasta, liaudžiai suprantama kalba, nė neįsivaizduodamas, kad tai padės pagrindus moderniai lietuvių prozai. Pasak A. Ivinskio, vyskupas nesivargino religinio turinio skirti nuo pasaulietinės literatūros – jo supratimu, visuotiniam gėriui gali tarnauti viskas.
„O Valančiaus konformizmas reiškėsi tik ta prasme, kad jis žinojo, ko laukti iš rusų valdžios ir kaip jos neerzinti“, – akcentavo A. Ivinskis.
Konferencijoje pranešimus apie M. Valančiaus kultūrinius ir istorinius aspektus taip pat skaitė pranciškonė pasaulietė Nijolė Raudytė, Kretingos katalikų parapijos klebonas Paulius Saulius Bytautas, apie vyskupo aktualizavimą šiuolaikiniame kontekste – dailėtyrininkė dr. Rūta Janonienė ir M. Valančiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Rita Vaitkienė.
Ir apie savivaldybės indėlį
„Kuo daugiau prisiklausom apie Motiejų Valančių, tuo daugiau suprantam, kad nieko apie jį nežinom – kokia tai įdomi, spalvinga asmenybė“, – kalbėjo meras Antanas Kalnius. Jis kėlė klausimą – ar rajono Savivaldybė pakankamai prisideda garsinant šį kraštietį didžiavyrį, ir pats atsakė: iš dalies taip, iš dalies ne. Pavadinime „Kretingos M. Valančiaus viešoji biblioteka“ meras pasigedo žodžio „vyskupo“, nors pagal Tarybos sprendimą turėtų būti. Užtat pasidžiaugė Kretingos muziejaus vizija Nasrėnuose esantį Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų paversti tokiu, kad kiekvienas čia atvykęs turistas pajaustų tikrąją vyskupo dvasią.
„Man Motiejus Valančius – kaip kaimynas, nes gimiau, užaugau, o ir dabar gyvenu netoli Nasrėnų, – pajuokavo Seimo narė Violeta Turauskaitė. – Vaikystėje su kitais kaimo vaikais į tą sodybą-muziejų dažnai atbėgdavom, jį prižiūrėję Violeta ir Algirdas Čėsnos visada turėdavo ką įdomaus apie vyskupą papasakoti.“
V. Turauskaitė vylėsi, kad, baigiantis 2026-iesiems, kuriuos Seimas yra paskelbęs M. Valančiaus metais, ir tai progai Lietuvoje organizuojami įvairūs renginiai, šią asmenybę kaip artimą pažins kuo daugiau žmonių.
Konferencijos vaizdo įrašas
