Labai mylimas amerikiečių aktorius Jamesas Van Der Beekas (Džeimsas Van Der Bykas) mirė trečiadienį, vasario 11-ąją, vos 48-erių, po kovos su trečios stadijos storosios žarnos vėžiu, palikdamas liudijimą apie pasitikėjimą Dievo planu net kančios akivaizdoje.
Daugeliui jis visam laikui liks sąmojingasis Dawsonas Leery (Dosonas Lyris) iš serialo „Dosono įlanka“ („Dawson’s Creek“). Tačiau po jo mirties dėmesį patraukė ne tiek profesiniai pasiekimai, kiek paskutinėmis gyvenimo dienomis šalia buvusių žmonių liudijimai.
Jo bičiulė Stacy Keibler (Steisi Kybler) pasidalijo nuotrauka, kurioje aktorius sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir stebi saulėlydį. Prie jos ji parašė: „Leisti šias paskutines dienas su tavimi buvo tikra Dievo dovana.“ Ji apibūdino laiką, paženklintą ramybe ir susitelkimu: „Kai supranti, kad laikas yra šventas, neiššvaistai nė vieno atodūsio. Neskubi. Neslenki be tikslo per ekraną. Nesijaudini dėl rytojaus.“
Jos žodžiai išryškino esminį dalyką – liga apnuogina gyvenimą, palikdama tai, kas svarbiausia. Ne pasiekimus, bet buvimą. Ne planus, bet artumą.
Keibler taip pat pabrėžė aktoriaus vidinę laikyseną: „Tu parodei, ką reiškia pasitikėti Dievo planu, net kai jis drasko širdį. Ypač tada, kai drasko širdį.“
Keibler taip pat pabrėžė aktoriaus vidinę laikyseną: „Tu parodei, ką reiškia pasitikėti Dievo planu, net kai jis drasko širdį. Ypač tada, kai drasko širdį.“
Kaip skelbė žurnalas „People“, šešių vaikų tėvas atvirai kalbėjo apie tai, kaip liga pakeitė jo santykį su Dievu. Jis sakė: „Iki vėžio Dievas buvo kažkas, ką bandžiau įterpti į savo gyvenimą… po vėžio jaučiu, kad ryšys su Dievu – kad ir kas tai būtų – iš esmės ir yra visa šios kelionės žemėje prasmė.“
Jis taip pat ištarė: „Esu vertas Dievo meilės vien todėl, kad egzistuoju.“ Šie žodžiai liudija atrastą orumą, nepriklausantį nuo sėkmės ar sveikatos.
Prisimindamas diagnozės akimirką, jis sakė: „Vos išgirdęs naujieną pagalvojau: tai bus geriausia, kas man kada nors nutiko.“ Tai ne paviršutiniškas optimizmas, bet bandymas kančioje ieškoti malonės.
Liga pakeitė ir jo santykį su kasdienybe: „Man atrodo, kad iki vėžio visas tas mažas, gražias akimirkas laikiau bendros visumos dalimi… dabar galiu kur kas labiau tiesiog pasilikti būtent toje konkrečioje akimirkoje.“
Keibler prisiminė saulėlydžius ir krintančią žvaigždę: „Tarsi priminimą, kad niekas čia nevyksta atsitiktinai.“ Šie žodžiai atspindi biblinę nuostatą, jog net kančios akivaizdoje gyvenimas nėra chaotiškas.
Kalbėdamas apie tėvystę, Van Der Beekas pabrėžė, kad būtent ji pakeitė viską – svarbiausia jam buvo rūpintis vaikais, saugoti juos ir dalytis jų džiaugsmu.
Galiausiai išlieka ne serialo herojus, o žmogus – vyras, tėvas, tikintysis, kuris išmoko, kad pasitikėjimas Dievu retai reiškia viską suprasti, bet beveik visada reiškia atsiduoti.
Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa tešviečia jam.
