Kenterberio (angl. Canterbury, JK) arkivyskupas prisipažino, kad pandemijos pradžioje jis „pernelyg vengė rizikos“. Kalbėdamas su „Financial Times“, arkivyskupas Justin Welby (Džastinas Velbis) sakė, kad praėjusių metų „gegužę ar birželį“ suprato, kad buvo „klaida“ liepti uždaryti bažnyčias tiek, kad net kunigai nebūtų įleidžiami privačiai maldai.
„Pradžioje suklydau nemažai dalykų ir klaidas supratau gana greitai“, – sakė jis. „Aš nepakankamai stengiausi, kad bažnyčios būtų prieinamos bent individualiai maldai per pirmąjį uždarymą. Mes taip pat sakėme, kad dvasininkai negali įeiti privačiai maldai, ir aš asmeniškai jaučiu, kad suklydau … vis dar manau, kad buvau per daug bijąs rizikuoti “.
Po pirmojo uždarymo bažnyčios visoje šalyje buvo priverstos pamaldas perkelti į internetą. Nuo to laiko Bažnyčia sveikino virtualių pamaldų sėkmę pritraukiant naujus žmones. Paklaustas, kaip pasibaigus pandemijai Bažnyčia galėtų paskatinti šiuos žmones atvykti į fiziškai į bažnyčias, arkivyskupas pripažino, kad nėra tikras dėl to. „Tikrai nežinau, neturiu atsakymo. Turime tęsti pamaldas įvairiomis formomis”, – sakė jis.
Arkivyskupas taip pat išreiškė nuogąstavimus, kad emocinis pandemijos poveikis bus juntamas dar ilgai. „Pandemija turi labai didelę įtaką, ji stipresnis už mus. Manau, kad jausime potrauminius simptomus”, – sakė jis.
Arkivyskupas visos pandemijos metu tarnavo kapelionu Šv. Tomo ligoninėje, kuri yra šalia jo oficialios rezidencijos Lambeth rūmų Londone. Ten jis meldėsi su pacientais, negalinčiais asmeniškai atsisveikinti su artimaisiais, taip pat padėjo darbuotojams išsekimo nuo darbo metu. Ši patirtis „pakeitė jo gyvenimą“, sakė jis. „Buvau ten ir praėjusią naktį … Ką aš padariau dėl kitų, neįsivaizduoju. Bet tai, ką jie padarė man, sugrąžino mane arčiau Dievo ir žmonių. Tai buvo vienas iš kritinių mano gyvenimo taškų “, – sakė jis.
Ką aš padariau dėl kitų, neįsivaizduoju. Bet tai, ką jie padarė man, sugrąžino mane arčiau Dievo ir žmonių.
Paklaustas, ar, jo manymu, pastarieji metai buvo dvasingi, jis teigė, kad jie tokie buvo „daugybei žmonių“.
„Tai yra trapumo jausmas: tam tikras pripažinimas, kad netikėti, nevaldomi, intensyviai bauginantys išoriniai įvykiai nutinka ne tik toli esančioms šalims“, – sakė jis.
Arkivyskupas teigė, kad yra „žmogiška“ ir „visiškai suprantama“ jausti piktumą ant Dievo sielvarto akivaizdoje, tačiau jis taip pat pasidalijo patarimais, kaip žmonės galėtų netapti „bejėgiškomis sielvarto aukomis“ – turėti žmonių, su kuriais būtų galima kalbėtis, „prisiminimų, kuriuos reikia išsaugoti“, ir melstis „priekaištų, asmeninio protesto malda“.
„Bet taip pat turite griebtis už linksmų akimirkų. Užpulkite liūdnas dienas, kitaip jos jus užpuls”, – sakė jis.
„Pavyzdžiui, mes turėjome šeimos narį, kuris mirė prieš daugelį metų, o dabar mes vis tiek kaip šeima susirenkame kai galime ir rengiame vakarėlį per jo gimtadienį, taip paminėdami to žmogaus praėjusį gyvenimą. Daugelis žmonių sako, kad jie taip irgi daro ir jiems pasirodė tikrai naudinga. „Mes taip pat perkame šeimos dovaną, kuri yra nenaudinga, ir paprastai jos nepirktume, bet tai yra linksma. Vis dar yra sielvartas, bet verčiau renkuosi šį jausmą, negu jausmą, kad to asmens niekada nebuvo mano gyvenime”.
