„Šventas žmogus yra pilnas žmogus. Jis parodo Dievo blyksnį mūsų tarpe. To negalime užmiršti, tas blyksnis buvo labai ryškus, ta dovana buvo labai stipri“, – taip gegužės 12 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje kunigą profesorių Joną Juraitį prisiminė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atidarant J. Juraičiui dedikuotą menę su dailininko Vytauto Ciplijausko tapytu portretu.
Šia proga kunigo Jono Juraičio gimimo dieną į paminėjimą Kaune susirinko draugai, bičiuliai, jį pažinojusieji ar sutikę savo gyvenimo keliuose, patyrę jo išmintį, šilumą ir dosnumą. Atvyko ir garbių svečių iš Šveicarijos, kur kunigas J. Juraitis gyveno ir tarnavo didžiąją savo gyvenimo dalį. Paminėjimo konferenciją šventiniu muzikiniu akcentu praturtino solistė Rita Preikšaitė.
Kitokio stiliaus ir gylio asmenybė
Surengtoje konferencijoje visus pasveikinęs arkivyskupas K. Kėvalas prisiminė dar studijų seminarijoje metais sutiktą kunigą Joną – filosofijos profesorių, atvykusį tada į Lietuvą dėstyti iš Šveicarijos. Prisiminė pirmąjį nedrąsų seminaristų apsilankymą jo bute ir norą pasišnekėti apie… mistiką. O Viešpatie! – sakė tada profesorius J. Juraitis, kurį šiandien jo studentai liudija buvus visiškai kito kalbėjimo stiliaus, kitokio gylio dėstytoją ir asmenybę.
Savo žodyje arkivyskupas sakė: dėstytojas J. Juraitis mokėdavo iškelti netikėtus klausimus, užmegzdavo viešus svarstymus, ir tada laukdavo nuostabus nuotykis – atradimo, įžvalgos, keliavimo drauge. Tai iš tikrųjų šaukte šaukė prie Dievo, artino prie Slėpinio!
Iš ko duoną valgote? Ar batai nešlapi? – prisiminė arkivyskupas šiuos seminaristams skirtus kunigo Jono klausimus ir visą jo nepaprastą dosnumą, pagalbą kitiems.
Pelnęs Šveicarijos pilietybę
Apie pagalbą Lietuvos žmonėms (teologams, būsimiems dvasininkams, katalikiškai žiniasklaidai etc.) bylojo ir konferencijos svečio kun. Jono Juraičio fondo (Šveicarija) valdybos atstovo kunigo Paulo Mertoneʼs kalba, kurioje jis atkreipė dėmesį, jog fondo pagrindas – J. Juraičio palikimas testamentine valia skirtas Bažnyčiai Lietuvoje, jos sielovadai remti.
Pranešime plačiau pasidalyta apie pirmąją kun. J. Juraičio parapiją Gluringeme Šveicarijoje, į kurią atvyko po kunigystės šventimų Romoje 1950-aisiais. Jaunu kunigu vietiniai žavėjosi, o jis pats su išmone ir rūpesčiu ypač skyrė dėmesio jaunimo sielovadai. Rūpinosi bažnyčios ir švenčiamos liturgijos atnaujinimu – parapija buvo viena pirmųjų, kur liturgijos šventimas atnaujintas pagal Vatikano II Susirinkimo gaires. Kad J. Juraitį šveicarai labai gerbė ir vertino jo tarnystę, rodė ir faktas, jog jam buvo suteikta Šveicarijos pilietybė. Šveicarijoje J. Juraitis taip pat buvo pašauktas ir didesniems tikslams: dėstė teologiją, filosofiją seminarijose, kolegijoje.
Svečias, be kita, pabrėžė, jog kun. J. Juraitis buvo dėkingas už suteiktas pilietybę, tačiau niekada nepamiršo tada komunizmo prislėgtos Lietuvos, kur augo, pradėjo tikėjimo kelionę, atrado pašaukimą. Jis niekada neslėpė savo kilmės, o ant jo gyvenamojo namo Termene didelėmis raidėmis puikavosi Lietuvos vardas. Jis kaip kunigas tarnavo Šveicarijos lietuvių bendruomenei.
Sugrįžęs namo
„Man miela sugrįžti, kur sugrįžo mielas kunigas Jonas Juraitis. Esam liudininkai jo sugrįžimo namo, ne karstu, ne urna, kas per 30 metų neretai įvykdavo iš išeivijos, bet sugrįžimo gyventi gentainių atmintyje. Jo atminimui yra lemta išlikti. Ir to išlikimo sąlyga, jo paties žodžiais tariant, yra „kad išliktum reikia nulipti nuo aukšto žinojimo žirgo ir per gyvenimą pražingsniuoti pėsčiomis“. Tai reiškia matyti ir jausti tą, kuris šalia, kuriam reikalingas palaikymo žodis“, – sakė konferencijoje Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen. Viešnia pabrėžė, jog kunigas Jonas žinojo, kas yra kito sustiprinimas – žodžiu patarimu, veiksmu.
Esam liudininkai j. Juraičio sugrįžimo namo, ne karstu, ne urna, kas per 30 metų neretai įvykdavo iš išeivijos, bet sugrįžimo gyventi gentainių atmintyje.
J. Caspersen atkreipė dėmesį, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jonas Juraitis jau buvo pensinio amžiaus ir galėjo laisvai ilsėtis, tačiau apsisprendė grįžti į Lietuvą ir 10 metų atidavė jai sunkiausiu metu. Sukaupta patirtis buvo skirta gydyti sovietizmo pažeistoms žmonių sieloms. Tam turėjo įrankių ir lėšų. 1998 m. įkūrė fondą sielovadai remti, ir šiandien padedantį Lietuvai.
Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė įteikė saugoti Kauno arkivyskupijoje brangų kunigo J. Juraičio palikimą – du asmeninius albumus.
Bendrystės dovanos
Kunigas profesorius Andrius Narbekovas pranešime pasidalijo apie bendrystės su kunigu Jonu Juraičiu dovanas ir pamokas. Kai kun. A. Narbekovas pirmaisiais metais buvo atkurtosios Vilniaus kunigų seminarijos vicerektorius, kun. J. Juraitis atvykdavo čia dėstyti. Kun. A. Narbekovas prisiminė, jog jis, besirūpinęs tuomet būsimais jaunais kunigais, šalia tėviško, išmintingo profesoriaus jausdavosi tvirtesnis.
Jiedu kartu lankė t. Stanislovą (kunigą Mykolą Dobrovolskį OFM Cap.), lankėsi šeimose. Kun. J. Juraitis niekada nekalbėdavo apie sveikatą, atjausdavo vyresnio amžiaus žmones. Jam domėdavosi, kaip rūpinamės Lietuvoje tais, kuriems reikia pagalbos, ypač sunkiai sergančiais. Apsilankęs vienuolynuose, klausdavo, kiek turi „kilnojamojo turto“ – slaugomų seserų. Žinojo, jog Bažnyčia be tarnystės nėra Kristaus. Mokė atsilyginti / atsidėkoti kitiems, kurie tau pasitarnauja.
Apie menines pažiūras ir kritiką beskonybei
Naujai, kaip meno kritiką ir vertintoją, atrasti kunigą Joną Juraitį skatino prof. Gedimino Karoblio pranešimas. Jame atkreipė dėmesį į J. Juraičio pamokslus bei jų iliustracijas, spausdintus Šveicarijos spaudoje. Pasiremdamas tada dar jauno teologijos daktaro mintimis, suformulavo tris tezes apie J. Juraičio menines pažiūras.
Kun. J. Juraitis kritiškai vertino baroko meną, laiko jį esantį vertingą tik kaip praėjusios epochos išraišką. Jis „plaka barokinę krikščionybę“, sako, jog baroko žmogui reikia giluminio atsivertimo.
Dar kritiškiau J. Juraitis vertino kičą – moderniojo meno „išvirkščiąją pusę“. Tai, jo požiūriu, ne tik nesuvokimas tikrojo meno, bet ir nesuvokimas, kaip elgtis su meniškai vertingu daiktu. Ironiškai atsiliepdavo apie brangių „barokinių galvų medžiotojus“, o pamoksluose ragindavo pirkti kaimynystėje gyvenančių talentingų menininkų kūrinius.
„Savo kritiką Juraitis pirmiausia nukreipdavo į savuosius, o ne į kitus. Kaip kunigas, kaip rektorius, jaudinosi dėl savo parapijos, savo krašto žmonių beskonybės ir lėkštumo. Jam negera dėl kai kurių klebonų neatsakingumo švaistant pinigus naujiems blizgučiams, tuo pat metu leidžiant pūti, irti vertingoms senienoms “, – sakė prof. G. Karoblis.
Savo tekstuose spaudoje kun. J. Juraitis rašė: „Tokio meno jau pakanka ir bažnyčiose.“ Tačiau kartu manė, jog ir ne itin didelės vertės meno kūriniai, aplaistyti maldomis, įgauna vertę. J. Juraičio žodžiais, „tikri menininkai yra aiškiaregiai ir pranašai“. O meno misija – vesti į santykį, į atsivertimą.
