Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ sveikina su šv. Velykomis. Savo skaitytojams pateikiame arkivyskupo homiliją, parašytą džiugios šventės proga. Jis prisikėlė! Be kita ko, kviečiame žiūrėti arkiv. L. Virbalo vaizdo sveikinimą.
Moterys ėjo prie kapo nežinodamos, kas nuritins akmenį. Šis neišspręstas sunkumas jų nesustabdė, jos neliko namie vien svarstydamos ir kurdamos planus. Ėjo giliai širdyje tikėdamos, o gal savo moteriška ir motiniška širdimi nujausdamos, kad vis dėlto atsiras, kas joms padės, akmuo bus pašalintas. O kai priartėjo ir pažvelgė iš arčiau – akmuo jau buvo nuristas. Panašiai iš Egipto bėgdami izraelitai turėjo žengti į jūrą nežinodami kaip ją pereis. Bet pasilikdami ant kranto ir nežengdami į vandenį nebūtų patyrę, kad jis prasiskiria prieš jų kojas, kad net ir jūrą galima pereiti. Dar blogiau, būtų pražuvę užklupti faraono kariuomenės. Toks yra prisikėlimas: kol sėdi ir galvoji, kas tai galėtų būti, nieko nesužinosi ir nepatirsi. O kai eini – kaip į jūrą, kaip prie akmenimi užristo kapo – atsiskleidžia tikrovė, kurios nebūtum kitaip pažinęs. Išgelbėjimas mus pasiekia visai kitaip, negu galvojome.
Įėjusios į kapo rūsį moterys pamatė jaunuolį baltais drabužiais. Iš kur šis nepažįstamasis ir kaip čia atsirado? Getsemanėje vienas jaunuolis susisupęs vien į drobulę sekė suimtą Jėzų, o bandant sučiupti išsinėrė iš jos ir nuogas pabėgo. Visame tame, kas vyksta per Velykas yra kažkas nepažįstamo, ko negali „sučiupti‟, kas išsprūsta ne tik iš rankų, bet ir mūsų suvokimo. Mums lieka tik balta drobulė ir netikėti žodžiai: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra‟.
Išvydę jaunuolį moterys nustėro, o kai išgirdo jo žodžius, jas pagavo drebulys ir siaubas: buvo persigandusios. Būtent taip pirmiausia pasiekia prisikėlimas. Negalime jo supaprastinti ir subanalinti, jis nėra vėliavėlė, kuria mojuodami galėtume eiti per gyvenimą. Tai, kas įvyko tarp Jėzaus paguldymo į kapą ir momento, kai mokiniai Jį sutiko gyvą – lieka slėpinys, kurio nepajėgiame aprašyti. Prisikėlimas – ne pigi paguoda, o gyva ir net sukrečianti tikrovė, kuri atskleidžia mūsų lūkesčius pranokstančią viltį. Todėl tikime, kad ir mums visų Didžiųjų penktadienių sukrėtimai ir net Velykų ryto išgąstis virs susitikimo su Jėzumi džiaugsmu, kurio dar laukiame.
Džiugių šv. Velykų!
