Ore plevenant Prisikėlimo džiaugsmui įvyko pirmasis Misijų mokyklos (2024) savaitgalis „Sprogimas, keičiantis pasaulį“. Kerigmos temą kartu su misionieriumi Colinu Symesu iš Škotijos gvildeno daugiau nei keturiasdešimt atvirų širdžių – naujai pasiryžę gilintis, Misijų mokyklos patirties jau šiek tiek turintys ir Misijų mokyklos komandos (ir misijų bendruomenės „Gyvybės medis“) nariai.
Penktadienio vakaro bendrystė
Susirinkę visi draugėn pirmiausia džiaugėsi bendrystės dovana prie vakarienės stalo, vėliau grupelėse vyko pasidalijimai apie Dievo veikimą kasdieniame gyvenime, o vakaras palydėtas bendra malda ir pirmuoju susitikimu su misionieriumi Colinu.
Pirmas mokymas prasidėjo džiugiu pasveikinimu „Kristus prisikėlė“ ir džiugiu atliepu: „Iš tiesų prisikėlė!“ Misionierius Colinas pradžioje pasidalijo, kad šiemet pirmą sykį dalyvavo Didžiosios savaitės Tridienio katalikų pamaldose Lenkijoje, ir tai jam padarė didžiulį įspūdį, nors jis pats yra protestantų pastorius.
Svečias pristatė šio savaitgalio temą – „Kerigma. Keistas žodis, ar ne?“ ir provokavo klausdamas: „Nebent jūs Lietuvoje dažnai vartojat tokį žodį?..“ Tai yra graikų kalbos žodis, Naujajame Testamente pavartotas 6 kartus ir reiškiantis skelbimą. Misionierius Colinas mokėsi teologijos universitete Edinburge. Dalis studijų vyko pagal šveicaro teologo Karlo Bartho knygas. Pats Barthas, žurnalistų paklaustas, kokia yra raktinė žinia jo daugybės teologijos veikalų, atsakė sudainuodamas paprastą vaikišką giesmę „Jėzus mane myli, aš tai žinau, nes tai sako Biblija“.
Šeštadienio liudijimų dovanos
Šeštadienį misionierius Colinas dalijosi, kad kai Dievas sukūrė žemę, augalus, gyvūnus, sakė, jog tai yra gera. O sukūręs žmogų pasakė, kad tai labai gera. Visa žmogaus aplinkoje buvo gera ir jam nereikėjo pažinoti blogio. Jis nebuvo sukurtas matyti bloga ir susidurti su blogiu, taigi žmogui nebuvo poreikio valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, nes blogio tiesiog nebuvo ir nebuvo poreikio jį pažinti. Taip pat išryškino, kad mes, krikščionys, nesame vergai, nes danguje turime Tėvą, o pas Tėvą nėra vergų, tik sūnūs ir dukterys.
Kartu švęstos šv. Mišios, kurias aukojo kunigas Peteris Hertelis, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Liutauras Vilėniškis. Kunigas Peteris homilijoje atkreipė dėmesį, kad prisikėlęs Jėzus pirma pasirodė Marijai Magdalietei ir siuntė ją pranešti visiems. Tačiau ja niekas nepatikėjo, nes tais laikais Izraelyje moterys negalėjo būti liudininkės teismų bylose; tai turėdavo būti 2 vyrai. Taigi po to Jėzus siuntė paliudyti 2 vyrus, bet ir jais nepatikėjo. Tad Jis galiausiai pasirodė pats ir jau neliko priežasčių netikėti Prisikėlimu. Vienas žmogus sakė, kad per šv. Velykas nepatikusi kažkurio kunigo homilija, nes joje nebuvo nieko naujo. O kun. Peteris liudijo, kad jam nereikėjo išgirsti nieko naujo, nes buvo svarbu matyti iš kalbančiojo kunigo, kad Kristus tikrai prisikėlė.
Po šv. Mišių ir bendrystės prie pietų stalo skirta laisvo laiko praleisti tyloje su savimi ir Dievu, pasivaikščioti paupiu ar pabūti koplyčioje, arba skirti laiko dvasiniam pokalbiui ar išpažinčiai. Asmeninis laikas Dievui leido nurimti, susikaupti, apmąstyti, kas išgirsta, ir kibti į „mokslus“ antroje paskaitoje tema „Kaip skelbti Gerąją Naujieną postmoderniame pasaulyje“.
Misionierius Colinas akcentavo, kad šių laikų žmonių jau neveikia argumentas „tai parašyta Biblijoje“; dažnas atsakys: „Jūs turite savo Bibliją, o aš turiu savo tiesą, gali būti tavo tiesa ir mano tiesa.“ Bet jei papasakosite savo gyvenimo istoriją – negalės ja netikėti, jos nuginčyti. Būkite visada pasiruošę papasakoti savo istoriją per 3–5 minutes su mintimi: paklausyk, ką nuostabaus Dievas man padarė.
Be to, Colinas patarė užsirašyti savo istoriją ant mažo popieriaus lapelio ir turėti su savimi, kad prireikus būtų galima kam nors paduoti, ir parodė pavyzdį savo atspausdintos istorijos ant mažyčio lapelio su nuotrauka. Žmonės negali tuo netikėti, nes tai labai asmeniška.
Po šių patarimų buvo skirtas laikas užsirašyti savo liudijimus ir jais pasidalyti porose. Po pasidalijimo buvo paklausta, ar buvo lengva ir kokią įtaką mums daro kitų istorijos. Buvo išsakyta keletas nuomonių, ypač stiprus buvo vieno dalyvio argumentas: kai klausau kitų istorijų, trokštu, kad ir man Dievas taip pat padėtų; jei gali taip nutikti kitam – vadinasi, gali ir man.
Keletas naujų dalyvių pasidalijo savo asmeninėmis istorijos – labai atvirais nuoširdžiais liudijimais, kaip aplinka, pasaulis, žmonės buvo sužeidę jų gyvenimą ir kaip nuostabiai prisilietė Dievas, perkeisdamas neįmanomas situacijas arba kaip vis dar po truputį keičia ir gydo iš fizinių ir dvasinių sunkumų.
Šeštadienio vakaras užbaigtas šlovinimu ir malda seminarijos bažnyčioje. Šlovinimą vedė kunigas Rastislavas, o maldą – misionierius Colinas. Tai buvo asmeniškos, ir kartu bendruomeniškos maldos gilus patyrimas.
Sekmadienis – eikite į visą pasaulį
Sekmadienio ryto maldoje suskambo ir hebrajų kalba šlovinant Dievą.
Tolesniame mokyme Colinas trumpai peržvelgė krikščionybės istoriją savo žvilgsniu nuo pirmojo Gerosios Naujienos paskelbimo, aprašyto Apaštalų darbuose 2, 20–24, kai atsivertė ir priėmė Jėzų kaip Mesiją 3000 žmonių, kurie visi buvo žydai; po to mokinių skaičius nuolat augo, nors jie ėjo prieš visuomenės srovę, buvo persekiojami ir daugelis žuvo. IV amžiuje įvyko didžiulis pokytis, kurį Colinas pavadino Bažnyčios imperializavimu. Užuot buvusi mokinių bendruomenė, Bažnyčia tapo masine religija, kai pradėti persekioti ne krikščionys. Tie, kas iš tiesų norėjo būti Kristaus mokiniais, išėjo į dykumą arba kūrė savo bendruomenes, vienuolynus.
Pasak Colino, dabar yra naujoji apaštalinė era. Kodėl? Nes šiandienos pasaulyje žmonės nenori religijos; jie nori realybės, kuri iš tikrųjų parodo kitokį gyvenimą. Dabar žmonės tikėjime ieško ne galios ir institucijų, o prasmės ir tikslo, todėl jie turi asmeniškai atiduoti gyvenimą Jėzui.
Misijų mokyklos vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė pasidalijo, koks turi būti liudijimas, kai norime tarnauti drauge kaip komanda misijose: trumpas, asmeninis, kristocentrinis, nusakantis, kokia buvo problema, kokiu būdu Dievas ją perkeitė ir kokia situacija tapo po to. Gerai yra dalytis savo nuoširdžiomis, ilgomis, išsamiomis istorijomis su savo draugais, darbo kolegomis, šeimos nariais, ar bet kokiose gyvenimo situacijose: prie kavos puodelio, autobuse, taksi, tačiau pasirengusieji tarnauti misijose turi susidėlioti labai konkrečius, trumpus, aiškius liudijimus.
Savaitgalio programą vainikavo sekmadienio šv. Mišios, kurias aukojo kunigas Peteris Hertelis. Homilijoje jis klausė: Viešpatie, kur Tu labiausiai parodei galybę? Ar kai pervedei per Raudonąją jūrą, ar padarei kitų didžių stebuklų? Ne, iš tiesų labiausiai parodai galybę, kai pasigaili ir atleidi. Gailestingumo sekmadienis – Jėzus pasirodė po Prisikėlimo ir jo kūnas buvo visiškai išgydytas, išskyrus tas 5 žaizdas – tai dėl mūsų, kad pagydytų mus. Kad ir mes eitume ir paliestume kitų žaizdas, nes Jėzus pasakė: eikite į visą pasaulį.
