Siaubo filmuose ir televizijos laidose apie paranormalius reiškinius dažnai kalbama apie „velnio valandą”. Priklausomai nuo šaltinio, tai gali reikšti laiką nuo 3 iki 4 val. ryto arba valandas nuo vidurnakčio iki 3 val. ryto.
Ši idėja kilo iš suvokimo, jog šėtonas mėgsta tyčiotis iš Dievo.
Mato, Morkaus ir Luko evangelijose rašoma, kad Jėzus mirė „devintą valandą”. Šiuolaikiniais skaičiavimais tai būtų 3 val. po vidurdienio. Pagal šią idėją šėtonas apverčia simboliką aukštyn kojomis ir, tiesiogiai tyčiodamasis iš Dievo, „pasisavina“ 3 val. ryto.
Kita priežastis, dėl kurios šis laikas priskiriamas nepaprastai dideliam demonų aktyvumui – kalbame apie vidurnaktį; saulė jau seniai nusileidusi ir dar kelias valandas nepakils.
Šventajame Rašte ne kartą kalbama apie naktį ir tamsą kaip apie nuodėmės metą. Ši samprata puikiai apibendrinta Jono evangelijoje: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.” (3, 19-20)
Be to, Judas Jėzų išdavė naktį (kai kurie egzegetai mano, kad vidurnaktį), o Petras Jėzaus išsižadėjo prieš „gaidžiui užgiedant” (apie 6 val. ryto). Tai reikštų, kad Jėzaus teismas sinedrione įvyko „velnio valandą”.
Jei pasitelktume biologiją, tai 3 val. yra giliausio nakties miego taškas įprastiniame suaugusiųjų miego ir budrumo cikle. Pabudimas šią valandą gali sutrikdyti mūsų cirkadinius ritmus ir priversti mus būti prislėgtus ar neramius.
Egzistuoja dvasingumo praktika sukalbėti kelias maldas pabudus 3 val. nakties. Tačiau vertėtų atminti, kad ir koks būtų paros metas, Dievas visada galingesnis už šėtoną ir išlieka „pasaulio šviesa”, kuri išsklaidys bet kokią tamsą.
