Rusijos okupacinėms pajėgoms Ukrainoje sėjant mirtį, destrukciją ir kančią pasigirsta nuomonių, kad Katalikų Bažnyčia pernelyg švelniai pasisako šio karo klausimu. Daugelį papiktino Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Pietro Parolino interviu, kuriame dvasininkas pripažino Ukrainos teisę gintis nuo Rusijos agresijos, tačiau apgailestavo dėl ginklų tiekimo Kijevui.
Kaip žinia Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ne sykį prašė Vakarų teikti kuo daugiau ir kuo galingesnės ginkluotės Ukrainai siekiant nugalėti okupantus. Norint suprasti kardinolo poziciją būtina susipažinti su Bažnyčios mokymu karinių konfliktų klausimu.
Šis mokymas, išdėstytas Katalikų Bažnyčios Katekizme ir Vatikano II susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“. Juo pripažįstama, kad teisingas karas yra įmanomas, tačiau labai skeptiškai žiūrima į ginklavimosi varžybas.
Pagrindiniai Bažnyčios mokymo apie karą aspektai
Karas prieštarauja žmonių prigimčiai
Konstitucijoje „Gaudium et spes“ kalbama apie tautų teises į laisvą apsisprendimą, nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą. Šios teisės yra laikomos prigimtinėmis, t.y. įtvirtintomis ne vien tarptautiniuose dokumentuose, bet ir žmonių sąžinėje. Karas, dėl to, pažeidžia ne vien politinius ar ekonominius interesus, bet žmonių prigimtį it bendrąjį gėrį.
Atsakomybė už karo nusikaltimus – ne vien generolams
Grobikiški išpuoliai, yra nusikaltimai tiek įsakymus duodančių, tiek ir juos vykdančių atžvilgiu, kadangi aklo paklusnumo blogiui negalima pateisinti. Atsakomybė dėl dalyvavimo karinėje agresijoje yra bendra.
Valstybės gali priešintis ginklu – kai nelieka kitų būdų
„Valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu karinėmis priemonėmis gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus“, sakoma Vatikano II susirinkimo dokumente. „Viena yra vartoti ginklus teisėtai savo tautos gynybai, o kita siekiant pavergti kitas tautas“.
Okupantui priešintis privalo ir piliečiai
„Drąsa tų, kurie nepabūgsta atvirai pasipriešinti, nusipelno didžiausio pagyrimo“, – patvirtina „Gaudium et spes“. Vis dėlto pasipriešinimas nebūtinai reiškia kovojimą ginklu. Susirinkimas ragina valstybes atsižvelgti į atvejus kai atsisakoma vartoti ginklus sąžinės pagrindu ir padėti kitokiu būdu tarnauti bendruomenei.
Kariai turi moralinę pareigą – net ir priešų atžvilgiu
Bažnyčia primena, kad ir karinio konflikto metu be perstojo galioja moraliniai įstatymai. Todėl būtina rodyti žmoniškumą priešo atžvilgiu: rūpestingai elgtis su sužeistais kariais, belaisviais bei visais civiliais gyventojais, garantuojant jiems saugų pasitraukimą iš kovos lauko.
Neleistini bet kokie išpuoliai prieš civilius gyventojus
Vykstant karui, būtina siekti sumažinti jo padarinių pasekmes: kiek įmanoma užtikrinti civilių saugumą, visuomenei reikalingų struktūrų tausojimą, rūpinimąsi karo pabėgėliais, žmonišką elgesį su belaisviais, pagalbą visiems sužeistiesiems.
„Todėl kiekvienas karo veiksmas, galintis sunaikinti ištisus miestus ir daugybę jų gyventojų, yra nusikaltimas Dievui bei žmonijai ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas, – teigiama Vatikano II susirinkimo dokumente
Teisingas karas: kuomet Bažnyčia pateisina ginklo naudojimą?
Katalikų Bažnyčios Katekizmas pateikia keturis teisingo karinės jėgos panaudojimo elementus:
pirmasis yra principas, kad „tautai ar tautų bendrijai agresoriaus daroma žala tikrai ilgalaikė, sunki ir neginčijama“;
antroji priverstinos ginkluotos savigynos sąlyga yra pripažinimas, kad „visos kitos priemonės užkirsti kelią priešo išpuoliui neįmanomos ir neveiksmingos“;
trečioji karinės kovos prielaida – reikia turėti rimtą pagrindą dėl sėkmingos tokio pasipriešinimo baigties, išvengiant fatališkų praradimų;
ketvirta sąlyga teisingam ginklų naudojimui yra žinojimas, kad tokiu būdu pašalinama agresyvaus išpuolio žala nesukelia didesnės globalinės sumaišties, tutint galvoje šiuolaikinių masinio naikinimo priemonių galią.
Įvertinti visas šias morališkai pateisinamas karinės gynybos sąlygas protingais sprendimais turi pirmiausia atsakingieji už tautų bendrąją gerovę, pripažindami valstybinės valdžios teisę ir pareigą žmonių susitelkimui, kad būtų apginta jų tėvynė.
Skeptiškas požiūris į ginklavimąsi, kaip taikos garantą
Daugelis ginkluotų pajėgų stiprinimą laiko garantija taikai užtikrinti tačiau tai, atrodo, neįtikina Vatikano II susirinkimo tėvų. Ginklavimosi varžybos, pasak jų, nėra teisingas kelias taikai pasiekti.
„Užuot tikrai ir iš pagrindų pagydžius tautų nesantaiką, ja užkrečiamos vis kitos pasaulio šalys“, teigiama pastoracinėje konstitucijoje, „ginklavimosi varžybos yra itin sunki žmonijos rykštė, vargšams nešanti nepakenčiamą skriaudą“.
Susirinkimo tėvai kviečia ieškoti kitų būdų karams pašalinti ir taikai kurti, išvadavus pasaulį iš slegiančios pražūtingų nelaimių baimės: „Dievo apvaizda mus primygtinai ragina išsilaisvinti iš senosios karo vergijos“ ir „ieškoti naujų kelių visų savo nesantarvių sprendimui žmonėms labiau priderančiu būdu“.
Katekizme primenama, kad perdėta ginklų gamybos pramonės ir prekybos plėtra iš esmės pažeidžia bendrąjį gėrį, nes trukdo įgyvendinti kitus socialinius uždavinius. Todėl valstybės turi teisę ir pareigą šiuos procesus riboti ir įstatymiškai tvarkyti, kad būtų susilaikyta nuo ginklavimosi varžybų, kuriomis tik kurstomi konfliktai tarp tautų.
Apibendrinant, akivaizdu, kad daug pasipiktinimo sukėlęs kard. Pietro Parolino apgailestavimas dėl ginklų tiekimo Ukrainai atspindi Vatikano II susirinkimo nuomonę apie būtinybę „ieškoti naujų kelių“ konfliktams tarp tautų spręsti. Tačiau tokia nuomonė neišvengia įtampos su Bažnyčios mokymu apie valstybių teisę gintis nuo okupantų.
Konkretaus karo atveju ši įtampa yra itin aštri, nes ukrainiečių kova už savo šalį akivaizdžiai atitinka teisingo karo reikalavimus. Taip pat akivaizdu, kad be Vakarų karinės pagalbos šis teisingas karas būtų daug sunkesnis, jei iš viso įmanomas.
Galbūt kardinolo interviu slypinčią įtampą galima „išrišti“ taip: Vatikano diplomatijos šefas apgailestauja, kad dėl Rusijos karinės agresijos dabar į Ukrainą tenka siųsti daug ginklų, kas, nors ir pateisinama teisingo karo kontekste, tačiau neatitinka ilgalaikės Vatikano II susirinkimo vizijos pasauliui.
Kaip žinia, popiežiaus ir kardinolų nuomonė politikos, ekonomikos ir kitais su tikėjimo tiesomis ir morale tiesiogiai nesusijusiais klausimais nesaisto tikinčiųjų. Dėl to kiekvienas katalikas yra laisvas nesutikti su hierarchu skepsiu apie ginklų tiekimą Ukrainai.
Kita vertus, Bažnyčios dokumentai apie karo prieštaravimą žmonių prigimčiai, teisingo karo kriterijus ir prievoles kariaujančioms pusėms laikytini mokymu apie tikėjimą ir moralę ir dėl to privalomu tikintiesiems.
