Vasario pradžia Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra ypatingas metas, kai tikintiesiems teikiamos kelios plačiai žinomos ir gilia simbolika pasižyminčios sakramentalijos. Šiuo laikotarpiu teikiamas šv. Blažiejaus palaiminimas, kai meldžiamasi už apsaugą nuo gerklės ligų ir kitų negalavimų, šv. Agotos diena, kurios metu šventinama duona, prašant apsaugos nuo ugnies ir nelaimių, taip pat Grabnyčios (Kristaus Paaukojimo šventė), kai šventinamos žvakės, primenančios Kristų – pasaulio Šviesą.
Krikščioniškasis gyvenimas neapsiriboja vien sakramentais siaurąja prasme. Bažnyčios liturginė ir maldinga praktika siekia persmelkti ir pašventinti visą žmogaus egzistenciją – ne tik jo vidinį dvasinį pasaulį, bet ir kasdienę aplinką, laiką, darbus, santykius bei medžiaginę tikrovę.
Šiame kontekste itin svarbios yra sakramentalijos – įvairios Bažnyčios nustatytos apeigos, palaiminimai ir pašventinimai, kurių poveikis krikščioniui tam tikra prasme panašus į sakramentų poveikį.
Per sakramentalijas Dievo malonė pasiekia žmogų daugybe skirtingų būdų. Jos padeda suvokti, kad visas pasaulis yra Dievo kūrinys ir kad jame nėra „neutralios“ ar „beprasmiškos“ erdvės – visa gali tapti malonės vieta. Ankstyvojoje Bažnyčioje teologai dar nebuvo aiškiai atskyrę sakramentų nuo sakramentalijų. Tik laikui bėgant nusistovėjo aiškesnė samprata: sakramentus tiesiogiai įsteigė pats Kristus, o sakramentalijas, remdamasi apaštaline tradicija ir pastoraciniais poreikiais, įvedė Bažnyčia.
Todėl Katekizmas moko: „Sakramentalijos pirmiausia yra palaiminimai (asmenų, valgio, daiktų, vietų). Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Todėl Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.”
Priimdamas sakramentus krikščionis asmeniškai ir tiesiogiai susitinka Jėzų Kristų bei įžengia į Atpirkimo slėpinį, kuris veikia ex opere operato – paties sakramento atlikimo galia. Tuo tarpu per sakramentalijas tikintysis gauna malones Bažnyčios užtarimo malda, kuri vyksta Kristaus vardu ir Jo autoritetu. Čia veikia ne kažkoks automatinis mechanizmas, bet gyvas Bažnyčios tikėjimas ir malda, kviečianti Dievo palaiminimą.
Sakramentalijos taip pat atlieka parengiamąją funkciją – jos ugdo žmogų, brandina jo tikėjimą, padeda geriau ir vaisingiau priimti sakramentus. Jų įvairovė labai plati: tai liturginiai objektai – kryžiai, ikonos, šventųjų relikvijos, altoriai; maldai skirti daiktai, tokie kaip rožiniai ar švęstas vanduo; asmeninio pasišventimo apeigos – vienuolių, konsekruotų mergelių, tretininkų įžadai; įvairios užtarimo maldos, egzorcizmai, tėvų palaiminimas vaikams; taip pat ir kasdienių daiktų ar vietų – namų, automobilių, darbo priemonių – pašventinimas.
Sakramentalijų sąrašas išties ilgas, todėl neįmanoma nei visų išvardyti, nei kiekvienos detaliai aptarti. Tačiau esminė jų prasmė yra aiški: tai Bažnyčios Jėzaus Kristaus vardu atliekami palaiminimai ir pašventinimai, per kuriuos Dievas nori paliesti žmogaus gyvenimą konkrečiose, kasdienėse situacijose. Sąmoningai jų nepaisyti reikštų atsisakyti vieno iš Dievo malonės veikimo kelių.
Vis dėlto lygiai taip pat svarbu išvengti prietaringo požiūrio. Manyti, kad, pavyzdžiui, laikant namuose šv. Agotos duoną ar kitą pašventintą daiktą, žmogus automatiškai bus apsaugotas nuo visų nelaimių, reiškia nuslysti į maginį mąstymą.
Sakramentalijos nėra talismanai. Jų veiksmingumas neatsiejamas nuo gyvo tikėjimo, nuo pasitikėjimo Dievu ir nuo atviro širdies atsako. Pašventinti daiktai ar ištarti palaiminimai savaime neveikia – jie tampa malonės ženklu ir priemone tik tada, kai žmogus juos priima tikėjimu ir gyvena pagal Evangeliją.
