Prieš Velykų šventes Jeruzalė buvo pilna maldininkų. Pasklidus žiniai, kad į šventę atvyksta Jėzus, žmonės išėjo pasitikti jo su dideliu džiaugsmu. Sklandė gandas, kad Jėzus tikriausiai esąs Mesijas, kuris išvaduos Izraelį iš romėnų jungo. Žmonės klojo ant kelio medžių šakas ir garsiai šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 10).
Šventasis Andriejus Kretietis kviečia mus: „Bėkime kartu su tuo, skubančiu į savo kančią, ir elkimės taip, kaip elgėsi jį pasitinkantys žmonės. Tik neklokime jam ant kelio alyvų šakelių, drabužių arba palmių šakų, bet parpulkime patys, kiek pajėgiame, patieskime jam po kojų nuolankią sielą, nepriekaištingą širdį ir gyvenimą, kad galėtume priimti ateinantį Žodį ir kad taip mumyse apsigyventų protu neaprėpiamas Dievas.“
Jėzus, matydamas jam reiškiamą didžiulę pagarbą, nedžiūgavo, nes žinojo, kas jo laukia Jeruzalėje. Mokinys Judas išduos jį už trisdešimt sidabrinių. Alyvų kalne jis maldaus dangaus Tėvą atitolinti kančios taurę, bet ją reikės išgerti iki dugno. Tautos vadai reikalaus, kad jis būtų pasmerktas ir Romos vietininkas Pilotas ištars mirties nuosprendį. Budeliai paruoš jam kryžių, kurį turės nusinešti į Golgotą.
Prikaltas prie kryžiaus jis tris valandas praleis baisiausioje agonijoje ir išgyvens ne tik žmonių, bet ir dangiškojo Tėvo apleidimą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai.“ Žmonės, kurie dabar jam žengiant į Jeruzalės šventovę šaukia: „Osana!“, greitai šauks: „Ant kryžiaus jį!“ Visa tai Jėzus žino, bet nesvyruodamas eina pasitikti savo kančios ir mirties.
Apaštalas Paulius taikliai apibūdino šį Jėzaus pasiryžimą aukai iki mirties ant kryžiaus. Kristus Jėzus, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Jėzus prisiima kančią ir mirtį ant kryžiaus, nes myli žmones. Myli ne tik ištikimuosius, bet ir tuos, kurie jį išduoda, pasmerkia ir šaukia: „Ant kryžiaus jį!“
Ši Jėzaus meilė tiesiogiai prašo kiekvieno mąstančio ir doro žmogaus atsakymo. Matant šitaip mylintį Jėzų, negalima abejingai praeiti pro šalį. Tai kviečia į meilę atsakyti meile. Jėzui reikalingos ne mūsų emocijos, bet meilė, panaši į jo meilę, kurios vedamas jis tapo klusnus iki mirties ant kryžiaus.
Mes mylime Jėzų, kai laikomės Dekalogo; mylime, kai branginame Evangelijos žodį; mylime, kai suklydę apgailime savo nuodėmes; mylime, kai nepraeiname pro šalį, matydami vargstančius ir kenčiančius žmones. Tuomet mes prisimename, ką pasakė Jėzus, kalbėdamas apie paskutinį teismą laikų pabaigoje: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, man padarėte!“ (Mt 25, 40).
Ruošdamiesi Kristaus Prisikėlimo šventei, pasitikrinkime, ar viskas gerai su mūsų meile Dievui ir artimui: kaip ją konkrečiai praktikuojame?
