Evangelistas Matas pristato dykumoje prie Jordano pasirodžiusį Joną Krikštytoją, kviečiantį žmones daryti atgailą ir laukti Mesijo atėjimo. „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mt 3, 1–3).
Šį Jono Krikštytojo raginimą Bažnyčia skelbia mums, laukiantiems Kristaus Gimimo šventės. Per šv. Kalėdas švęsime Jėzaus Gimimą, ir šiai iškilmei reikia gerai pasiruošti.
Pasaulio vaikai Kalėdų šventę išnaudoja tik komercijai ir pramogoms. Dar prieš Adventą miestų aikštėse statomos puošnios kalėdinės eglės, skamba muzika, o prekybininkai kviečia pirkti, valgyti ir gerti – apie tikrąją Kalėdų prasmę visiškai nekalbama. Yra pavojus ir mums, tikintiesiems, pasinerti į šį prieškalėdinį šurmulį, sulaukti šv. Kalėdų joms tinkamai nepasiruošus ir negavus tų dangaus dovanų, kuriomis mus nori apdovanoti Betliejuje gimęs dieviškasis Kūdikis.
Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų dar kartą pasitikrinti, ar mūsų širdyse nėra ko nors, ką reikėtų ištaisyti.
Šv. Jonas Krikštytojas ateisiančiam Mesijui ruošė kelią žmonių širdyse. Todėl jo kvietimo šerdis buvo kvietimas atsiversti, tai yra palikti nuodėmės kelią, nes Dievo karalystė gali būti sukurta tik ten, kur neviešpatauja nuodėmė. Todėl Jonas Krikštytojas skelbė: „Atsiverskite! Taisykite Viešpačiui kelią!“, ir paklausiusius jo raginimo krikštijo Jordano upėje. Šis Jono krikštas buvo regimas ženklas, kad žmogus tikrai laukia ateisiančio Mesijo.
Vieną dieną prie Jordano pasirodė Jėzus ir paprašė, kad Jonas Krikštytojas jį pakrikštytų. Paprašė krikšto ne dėl to, kad jam, kaip ir kitiems, būtų atleistos nuodėmės, kurių jis neturėjo, bet kad būtų kaip ženklas, kad jis pradeda savo misiją – ruošti žmones Dievo karalystę kurti savo širdyse. Jonas pakrikštijo Jėzų ir paskelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29.34).
Jono Krikštytojo raginimas atsiversti visų pirma reiškė raginimą keisti mąstymą ir gyvenimo kryptį. Jonas matė ne tik nuoširdžius žmones, kurie tikrai norėjo keistis į gera, bet ir atėjusius fariziejus, kurie tik vaidino atsivertusius, bet buvo įtikėję savo teisumu. Todėl Jonas Krikštytojas barė juos: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! <…> Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 7–8.10).
Šį antrąjį Advento sekmadienį Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų dar kartą pasitikrinti, ar mūsų širdyse nėra ko nors, ką reikėtų ištaisyti. Kviečia radikaliai nutraukti bet kokius ryšius su nuodėme. Mes visi turime silpnybių, per kurias nuodėmė braunasi į mūsų gyvenimą, todėl labai svarbu tai atpažinti. Nuodėmė gali būti nugalėta tik tuomet, kai yra aiškiai atpažįstama ir pasiryžtama bendradarbiaujant su Dievo malone ją ryžtingai šalinti iš savo širdies. Šitai mes padarome, kai sąžinės patikrinimo metu peržvelgiame savo gyvenimą, apgailime, ką buvome radę blogo, ir per Sutaikinimo sakramentą pasiryžtame keisti savo gyvenimą, kad Betliejaus Kūdikis mūsų širdyje rastų pačią gražiausią prakartėlę.
