Evangelistas Lukas, papasakojęs apie Jėzaus gimimą ir jaunystę, toliau pasakoja apie Jono Krikštytojo veiklą. Jonas vaikšto Pajordanėje, kviečia žmones daryti atgailą ir rengia juos Mesijo atėjimui. Evangelistas Jono Krikštytojo misiją apibūdina pranašo Izaijo žodžiais, skirtais iš Babilono nelaisvės į tėvynę grįžtantiems izraelitams: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 4–6)
Advento metas yra mūsų tikėjimo kelionės svarbi atkarpa; rengiamės švęsti šv. Kalėdas – mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Gimimą, o kartu rengiame savo širdis, kad jos visiškai įsileistų Jėzų. Tuo tarpu sekuliariame pasaulyje matome kitką. Miestai lenktyniauja, kuris gražiau papuoš kalėdinę eglę; prekybininkai siūlo dovanų nuolaidas, kad tik daugiau jų būtų perkama. Šiame prieškalėdiniame šurmulyje lengvai galima susitelkti ne į tai, kas Advento metu yra svarbiausia.
Keturios Advento savaitės skirtos parengti mūsų širdims, kad Betliejuje gimęs Jėzus jose rastų vietos. Tad susitelkime į kelias mintis, kas gali apsunkinti Viešpaties kelią į mūsų širdis ir ką turėtume padaryti, kad Kalėdos nebūtų tik pasaulietinė šventė, bet kaip saulė nušviestų mūsų gyvenimą.
Pranašas Izaijas ragino: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Iz 40, 3). Kelią pas Jėzų dažnam žmogui sukreivina godumas ir malonumų vaikymasis. Pinigai yra reikalingi, tačiau pražūtingas jų kaupimas, kai jie padaromi stabu, kuriam aukojamas visas žmogaus gyvenimas. Godumas lenkia žmogų, kad jis perdėtai rūpintųsi savo gerove, taptų beširdis, o dažnai net nesąžiningas.
Godumas lenkia žmogų, kad jis perdėtai rūpintųsi savo gerove, taptų beširdis, o dažnai net nesąžiningas.
Nemažiau už godumą kelius pas Viešpatį sukreivina seksualinių malonumų vaikymasis. Seksualumas yra Dievo dovana, tačiau dažnai jis tampa pražūtingas: ardo šeimų židinius, sudaiktina žmogų ir, blogiausia, griauna tikėjimą.
Išsikovoję laisvę turime galimybę laisvai praktikuoti tikėjimą, tačiau, kad ir kaip gaila, laisvė daugeliui tapo kliūtimi pas Dievą. Pasaulietinė žiniasklaida dabartinį žmogų tolina nuo Dievo visai panašiai kaip sovietmečiu, tik subtilesnėmis formomis, formuodama nuomonę, kad modernus žmogus – tai žmogus be Dievo. Moralinių dorybių nepaisanti aplinka tiesiog prievartauja žmogų šiandien gyventi nepaisant nei sąžinės, nei paprasto padorumo.
Daugeliui kelius pas Dievą sukreivina įvairios priklausomybės: nuo alkoholio, narkotikų ar pornografinių filmų. Rengdamiesi šv. Kalėdoms, patyrinėkime savo gyvenimą, ar nėra kalnelių, kuriuos reikėtų nulyginti, ir kelių, kuriuos reikėtų ištiesinti.
Advento metu Bažnyčia ragina mus dvasiškai augti; parapijose organizuojamos adventinio susikaupimo dienos ar vakarai, bet nuo mūsų priklauso, ar tuo pasinaudosime.
Nemažiau svarbu pašalinti moralines šiukšles.
Prieš šv. Kalėdas tvarkome savo aplinką; valome dulkes, puošiame. Nemažiau svarbu pašalinti moralines šiukšles, todėl Sutaikinimo sakramentui mūsų adventinėje kelionėje turi tekti ypač svarbi vieta. Gera išpažintis parengia mūsų širdis Jėzaus atėjimui pas mus.
Dabartiniu metu tarp žmonių yra daug susipriešinimo, ir net ten, kur jo neturėtų būti, kaip antai, dėl skiepų nuo COVID-19 ir Galimybių paso. Neįsivelkime į ginčus ir vieni kitų niekinimą, nes tai sukuria tikrai ne Jėzaus laukimo nuotaiką.
Per Adventą tiesiog būtina tą dalį laiko, kurį skirdavome televizijai ar internetui, paskirti religinio turinio knygai. Gera knyga – tai dvasinis valgis, ir kaip fiziniam kūnui reikia sveiko maisto, taip mūsų sielai – dvasią gaivinančių minčių.
Pagaliau pasitikrinkime, ar turime pakankamai gerą maldos ryšį su Viešpačiu. Geram ryšiui per maža kasdien sukalbėti „Tėve mūsų“ ar „Sveika, Marija“; reikia savais žodžiais pasakyti Viešpačiui, kad jį mylime, dėkoti už gyvenimo dovaną ir atsiprašyti, kur klydome ar apsileidome. Jei pasiseks geriau melstis, tikrai bus šviesesnės ir gražesnės šv. Kalėdos.
