Mes blogai jaučiamės, kai mus niekina – laiko neišmanėliais ir atsilikusiais; norime būti išsilavinę ir šiuolaikiški žmonės. Jau beveik tapo norma savo oponentus nugalėti ne tvirtais įrodymais, bet niekinamaisiais žodžiais: esi atsilikęs, pasenusių pažiūrų kaimietis ir panašiai. Šitaip ir dar blogiau nesibodi kalbėti net mūsų parlamentarai.
Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionims rašė: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ką apaštalas turėjo mintyje, kalbėdamas, kad sena praėjo? Tai buvo giliai įsišakniję pagoniški įpročiai: ištvirkavimo orgijos, vargšų niekinimas ir stabų garbinimas. Paulius kvietė nusigręžti nuo to, kas sena, ir atsigręžti į Kristų.
Jėzaus paskelbtoji Evangelija skleidė visiškai naujas vertybes: širdies skaistumą, pagarbą bei meilę žmogui, atlaidumą, nuolankų tarnavimą ir nusigręžimą nuo bet kokių stabų. Pagonims šios naujos vertybės buvo nepriimtinos, nes jos reikalavo suvaldyti savo kūniškumą ir iš jo kylančias aistras.
Koheleto knygoje skaitome: „Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Praėjo keli tūkstančiai metų, kai šie žodžiai buvo parašyti, bet žmogus nė kiek nepasikeitė, ir nuolat vyksta kova tarp seno ir naujo. Alkoholis ir narkotikai, pinigai ir ištvirkavimas, oponentų niekinimas – visa tai bandoma įvilkti į naują drabužį ir pristatyti šių dienų žmogui kaip kažką naujo. Tačiau čia nėra nieko naujo.
Alkoholis ir narkotikai, pinigai ir ištvirkavimas, oponentų niekinimas – visa tai bandoma įvilkti į naują drabužį ir pristatyti šių dienų žmogui kaip kažką naujo.
Nuodėmė yra sena, kaip sena žmonijos istorija. Stabai seni, nors būtų apvelkami moderniu genderizmo ideologijos drabužiu. Nauja yra tik tai, kas dvasiškai išlaisvina žmogų; nesensta tik tiesa ir meilė, gailestingumas ir taika, laisvė ir tikrasis žmogaus orumas.
Evangelinės vertybės negali pasenti, nes jos įrašytos žmogaus prigimtyje. Žmogaus prigimtį žalojantis pagoniškas elgesys niekuomet nebus nei naujas, nei modernus, kad ir kokiu figos lapeliu būtų dangstomas.
Praėjusiame amžiuje mes buvome didelio eksperimento su žmonėmis liudininkai. Komunistinės ideologijos nešėjai, prisidengdami vargingų žmonių gynimu, atnešė baisią prievartą. Jie nesulygino žmonių, bet įtvirtino dar didesnę nelygybę. Išrinktieji komunistų partijos nariai naudojosi visomis lengvatomis – kelionėmis į užsienį, deficitinėmis prekėmis, tačiau paprasti žmonės galėdavo nusipirkti tik šlapios dešros, o dėl geresnės prekės stovėdavo ilgose eilėse. Su nepaklūstančiais komunistiniam režimui buvo elgiamasi panašiai, kaip dabar elgiamasi Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje.
Šiandien su mumis pradėtas vykdyti kitas eksperimentas: komunizmą pakeitė genderizmo ideologija. Jai pritariantieji naudojasi ES pinigais; jiems atviros visos durys, o bandantieji priešintis ir ginti prigimtinį žmogaus orumą ar santuokos keliu kuriamą šeimą apšaukiami atsilikėliais, homofobais, kalbančiais neapykantos kalba. Visa tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra tik labai pavojingo eksperimento pradžia. Atrodo, kad Bažnyčia ir vėl liks vienintelė, kuri drįs sakyti tiesą, kad nevalia griauti šeimos ir eksperimentuoti su žmogaus prigimtimi.
„Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!?“ – šiuos žodžius (Mk 4, 38) ištarė Jėzaus mokiniai, kai audros metu jau beveik skendo jų valtis, o Jėzus miegojo. Mums taip pat gali atrodyti, kad krikščionybei priešiškos jėgos jau beveik skandina Bažnyčios valtį. Pažadintas Jėzus pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Evangelijos žodis kviečia mus pasitikėti Dievu, kuris yra mūsų gyvenimo laivelyje, ir jis nemiega – tik reikia laikytis jo rankos.
