Izraelitai, sugrįžę iš Babilono nelaisvės, matė liūdną vaizdą – apgriautas jiems brangios Jeruzalės sienas, todėl pirmasis jų rūpestis buvo kuo greičiau viską atstatyti. Kai darbai buvo baigti, kunigas Ezra į laisvę išėjusiems izraelitams skaitė Įstatymo knygą – Dievo žodį. Žmonės turėjo įsisąmoninti, kad Dievas padovanojo jiems laisvę ir kad jie išliks laisvi tuomet, jei laikysis Dievo Įstatymo. Žmonės klausėsi Dievo Žodžio ir verkė. Tai buvo džiaugsmo ašaros, nes tremties vargai jau pasibaigę, o Dievo Žodis teikė viltį, kad Aukščiausiojo globojami nuo dabar galės sau ir savo vaikams kurti laimingą gyvenimą.
Evangelistas Lukas pasakoja apie kitą panašų įvykį, kai viešąją veiklą pradėjęs Jėzus atėjo į Nazareto sinagogą ir skaitė pranašo Izaijo knygą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo ir <…> Viešpaties malonės metų“ (Lk 4,18–19).
Jėzus žmonių gelbėjimo misiją pradeda ne stebuklus darydamas, bet skaitydamas ir aiškindamas Dievo Įstatymą, tuo pabrėždamas, koks svarbus yra Dievo žodis ir kad tik ant jo galima statyti laisvės namus.
Laisvė yra didelė, bet sunki Dievo dovana.
Dievo žodis primena laisvės dovaną, kuri mus daro panašius į patį Dievą, ir kad laisve turime naudotis laikydamiesi Dievo įstatymo, antraip rizikuojame ją prarasti.
Laisvė yra didelė, bet sunki Dievo dovana, ir ja tinkamai pasinaudoti nėra lengva. Esame nuolat gundomi nesilaikyti Dievo kelio, ir jei gundymui pasiduodame, laisvę pradedame prarasti.
Laisvė / Unsplash nuotr.
Išorinė nelaisvė, kurioje mes gyvenome penkiasdešimt metų, nebuvo pats tragiškiausias dalykas, nes joks okupantas nėra pajėgus pavergti žmogaus dvasios. Daug pavojingesnė yra dvasinė nelaisvė, į kurią patenkame laužydami Dievo Įstatymą. Nuodėmė visuomet žada apgaulingą laisvę bei laimę, bet tikrumoje ji žmogų pavergia.
Žmonių sukuriami įstatymai nėra pajėgūs atlikti to, ką atlieka žmogaus širdyje įrašytas dieviškasis įstatymas.
Kad mes galėtume teisingai panaudoti savo laisvę, Dievas mus apdovanojo protu ir meile. Laikydamiesi meilės įstatymo, niekuomet savo laisvės nepanaudosime blogam. Sutuoktiniai išgyvena drauge daugybę metų ir neįskaudina vienas kito, nes meilė leidžia nesunkiai apriboti savo laisvę, kad nebūtų pažeista mylimo asmens laisvė. O kai nelieka meilės, tuomet reikia kurti įstatymus, kaip apsaugoti silpnus žmones nuo smurto.
Žmonių sukuriami įstatymai nėra pajėgūs atlikti to, ką atlieka žmogaus širdyje įrašytas dieviškasis įstatymas. Todėl krikščioniškam ugdymui visuomet reikia skirti daug dėmesio.
Didelė bėda ištinka tiek pavienį žmogų, tiek ir visą visuomenę, jei pradedama vadovautis ne meile, bet neapykanta. Prieš trisdešimt vienerius metus su meile širdyje mes vieningai stovėjome Nepriklausomybės aikštėje ir gynėme savo valstybę, o šių metų Sausio 13-ąją ten kunkuliavo neapykanta, aiškiai kalbėjusi, kad laisvės kelyje esame daug ką praradę. Pats laikas mąstyti, kaip galėtume ir turėtume keistis į gera.
Ir kaip šioje vietoje neprisiminus apaštalo Pauliaus paraginimo: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1).
