Pranašas Izaijas drąsino iš Babilono tremties grįžtančius izraelitus ir ragino pasitikėti Dievu: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – jis ateina jūsų išgelbėti. Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Zioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“ (Iz 35, 4.10).
Po penkis dešimtmečius trukusios okupacijos ir mes išėjome į laisvės kelią. Galinga sovietinė imperija staiga subyrėjo, ir mes, kaip anuomet izraelitai, su dideliu džiaugsmu pradėjome kurti laisvos šalies gyvenimą. Visi jautėme, kad tik su Aukščiausiojo globa galėjo įvykti tokios netikėtos didelės permainos, atvėrusios mums kelią į laisvę.
Tačiau nūnai mes vėl pilni nerimo ir baimių. Slegia sunkiomis ligomis ir mirtimis grasinanti COVID-19 pandemija, neramina nelengvai valdomi pabėgėlių srautai, baimę kelia mums gero nelinkintys kaimynai; nesusikalbame esminiais klausimais dėl požiūrio į šeimą, lytiškumą, gyvybę ir žmogaus orumą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, mums labai reikia padrąsinimo: „Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – jis ateina jūsų išgelbėti.“ Tik pasitikėjimas Dievo Apvaizdos veikimu gali duoti reikiamos drąsos.
Šiandien, kaip niekad anksčiau, mums labai reikia padrąsinimo: „Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – jis ateina jūsų išgelbėti.“
Pranašo padrąsinimas ypač reikalingas tiems, kurie jaučiasi silpni ar jau priartėję prie mirties slenksčio, nes tą valandą dažną kamuoja mintis: kaip Dievas įvertins mano nueitą gyvenimo kelią?
Dievo žodis aiškiai tvirtina, kad Dievas visuomet yra silpnųjų ir kenčiančiųjų pusėje. Apaštalo Jokūbo laiške skaitome: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?“ (Jok 2, 5).
Kai Jėzus Galilėjoje skelbė karalystės Evangeliją, aplink jį būrėsi žmonės, kamuojami visokių bėdų, buvę gyvenimo pakraščiuose. Evangelija pasakoja apie nelaimėlį – kurčią nebylį, kurį žmonės atvedė pas Galilėjos Mokytoją. Jėzus ištarė: „Efatá!“ – „Atsiverk!“, ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo, kaip reikia (plg. Mk 7, 34–35). Panašių atvejų, kai Jėzus pagydydavo ligonius, pavalgydindavo alkanus, net prikeldavo iš numirusių, yra pilni Evangelijos puslapiai.
Dievo žodis kviečia nebijoti savo silpnumo ir visiškai pasitikėti Dievu. Taip pat kviečia nesudėti vilčių į tai, kuo labiausiai pasitiki šio pasaulio vaikai, – į grynai žmogišką išmintį, turtus ar politinę galią. Šią evangelinę nuostatą vaizdingai išsakė Švč. Mergelė Marija apsilankyme pas giminaitę Elzbietą: „Dievas numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53).
Pasitikrinkime, ar esame iki galo supratę šią evangelinę tiesą, o kartu – ar esame nuoseklūs, autentiški krikščionys.
Per sovietmetį mes jautėmės labai silpni, nes pasaulietinė galia buvo pavergėjų pusėje. Galėjome būti be kaltės ištremti į Sibirą ar nuteisti net už tiesos žodį, bet tuomet daugelio tikėjimas buvo pakankamai tvirtas; supratome, kad be Dievo į nieką kitą negalime remtis.
daugelis lengvai pasiduoda gundymui pasitikėti tik turtu ir galia.
Šiandien per visas informavimo priemones nuolat kalbama, kad išmintingi ir laimingi yra tik turtingi ir visuomenėje gerai įsitvirtinę žmonės. Dėl šios priežasties daugelis lengvai pasiduoda gundymui pasitikėti tik turtu ir galia; jie susikuria stabus ir tolsta nuo Dievo. Mozė, vesdamas izraelitus į laisvę, nuolat turėjo kovoti su savo tautiečių bandymais Dievą iškeisti į pagoniškus stabus; net sunku suvokti, kaip izraelitai galėdavo taip neišmintingai elgtis. Tačiau ar dabarties žmogus daug pasikeitęs? Jis visiškai panašus, tik savo stabus apvelka mūsų amžiui pritaikytu drabužiu.
Pasitikrinkime, ar iš savo širdies šventovės esame pašalinę pinigo, kūniškumo, valdžios ir egoizmo stabus, trukdančius tvirtai tikėti ir pasitikėti Dievu.
