Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas Betliejuje gimusį Dievo Sūnų vadina Žodžiu. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <…> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1.14).
Senojo Testamento Siracido knygoje kalbama apie visatos Kūrėjo dieviškąją Išmintį: „Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius nenustosiu būti“ (Sir 24, 9). Toji visatos Kūrėjo sukurta dieviškoji Išmintis ir yra tas dieviškasis Žodis, apie kurį kalba apaštalas Jonas.
Šie Šventojo Rašto žodžiai mums šiek tiek praskleidžia trejybinio Dievo slėpinį, kurio iki galo pažinti esame nepajėgūs. Remdamiesi Šventuoju Raštu, mes tikime, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse: amžinasis Tėvas, nuo amžių gimdantis Žodį – Sūnų, o iš šio Tėvo ir Sūnaus kylanti meilė yra Dievas Šventoji Dvasia. Šie trys Asmenys yra vienas amžinas Dievas, kurį po mirties, būdami jo artumoje, regėsime ir kontempliuosime per visą amžinybę.
Apaštalas Jonas bando apibūdinti, koks yra tas dieviškasis Žodis ir ką jis veikia: „Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 2–4).
Dievo Žodis yra begalinės visatos, angelų ir žmonių Kūrėjas. Žvaigždynai, galaktikos, matoma ir nematoma materija – visa tai yra sukurta ir palaikoma dieviškojo Žodžio. Dangaus angelai ir žmonės, gebantys protauti ir mylėti, yra Dievo kūrybos viršūnė.
Dievo Žodis, gelbėdamas mus iš nuodėmių, per Mergelę Mariją priėmė žmogaus kūną, kad už mus paaukotų net savo gyvybę. Betliejaus Kūdikis iškalbingiau už bet kokius žodžius skelbia, kaip Dievas mus labai myli.
Dievo Žodis yra šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį <…> bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 9.11).
Betliejaus Kūdikis iškalbingiau už bet kokius žodžius skelbia, kaip Dievas mus labai myli.
Savieji nepriėmė, todėl Jėzus gimė ne svetingoje užeigoje, bet kalno oloje, kur naktį buvo laikomi piemenų ganomi gyvulėliai. Savieji nepriėmė, todėl Šventajai Šeimai su Kūdikėliu Jėzumi reikėjo bėgti iš tėvynės į Egiptą, kad jis nebūtų karaliaus Erodo nužudytas. Savieji nepriėmė, todėl viešosios veiklos pradžioje Nazarete, Jėzaus gimtinėje, buvo net pasikėsinta į jo gyvybę. Savieji atmetė – Jėzus buvo pasmerktas ir nukryžiuotas.
Tuo tarpu, kai vieni žmonės Jėzaus nepriėmė, kiti jį priėmė su meile, ir šiuos žmones amžinasis Dievo Žodis padaro Dievo vaikais. Štai kokia brangi kalėdinė žinia apie įsikūnijusį ir Betliejuje gimusį Mesiją: mes esame mylimi Dievo vaikai. Ne pamestinukai, bet Dievo vaikai, kuriems yra skirtas amžinasis gyvenimas.
Dievo vaikų būsena įpareigoja eiti per žemiškąjį gyvenimą laikantis Dievo nurodyto kelio – mylint ir gera darant kiekvienam sutiktam žmogui.
Kalėdinis laikotarpis ir Naujųjų metų pradžia yra puiki galimybė sustoti ir apmąstyti brangias mūsų tikėjimo tiesas ne tik apie Dievo meilę, bet ir apie mūsų atsiliepimą į šią meilę, ar tikrai gyvename Dievo šviesoje.
