Jėzaus mirtis ant kryžiaus sukrėtė artimiausius Jėzaus mokinius lyg žemės drebėjimas, po griuvėsiais palaidodamas visas naujo palaiminto gyvenimo viltis, kurias Galilėjos Mokytojas buvo pažadinęs savo klausytojų širdyse.
Evangelijoje minimi iš Jeruzalės į Emausą keliaujantys du mokiniai akivaizdžiai paliudija, kaip giliai jie buvo sukrėsti Jėzaus nukryžiavimo. Jie kalbėjo: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Ištikimiausios moterys, lydėjusios Jėzų ir jam patarnavusios per jo keliones po Galilėją, ankstų Velykų rytą atėjo ne susitikti su Jėzumi, bet tik atiduoti mirusiam Mokytojui paskutinės pagarbos; jos turėjo tik vienintelį rūpestį: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 3). Jų viltys buvo palaidotos po šiuo dideliu akmeniu.
Tačiau Velykų rytą moterys rado akmenį nuritintą, o įėjusios į kapo rūsį pamatė jaunuolį, apsivilkusį baltais rūbais, kuris nusigandusioms moterims kalbėjo: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją“ (Mk 16, 6–7).
Kaip du vandens lašai šiandien esame panašūs į tuos bėgančius mokinius ir išsigandusias moteris. Antri metai esame varginami koronaviruso pandemijos, kuriai nesimato aiškaus galo, o mus pasiekiančios mokslininkų prognozės artimoje ateityje nežada nieko gero. Dar didesnė bėda už fizinę pandemiją yra dvasinė pandemija – didelis žmonių susipriešinimas.
Dar didesnė bėda už fizinę pandemiją yra dvasinė pandemija – didelis žmonių susipriešinimas.
Mes esame supami sekuliarios, tiksliau kalbant, mirties kultūros, kuri bando užritinti akmenį ant mūsų tikėjimo ir palaidoti jį drauge su krikščioniška samprata apie vyro ir moters santuokos keliu kuriamą šeimą ir biologinę žmogaus prigimtį, kurią atsinešame ateidami į šį pasaulį. Šventvagiškai bandoma „perkurti“ žmogų, tarsi jis būtų ne Dievo kūrinys, bet tik evoliucionavęs biologinis gyvis, kurį pagal savo įgeidžius gali „perkurti“ į Dievo vietą pretenduojantis žmogus. Nors ir absurdiškos idėjos, bet jos įkyriai peršamos per visas komunikavimo priemones. Priimk jas, ir būsi šiuolaikiškas, pažangus žmogus, o jei atmesi, būsi nurašytas kaip atsilikęs, tamsuolis.
Per Velykas švenčiamas Jėzaus Prisikėlimas mums yra be galo brangus, nes jis drąsina eiti per gyvenimą su neblėstančiu įsitikinimu, kad mus lydi už mus ant kryžiaus miręs ir prisikėlęs Viešpats. Mylėdamas mus, Dievo Sūnus paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus medžio, ir jo meilės mes esame nuolat supami, jei tik ištikimai laikomės Prisikėlusiojo rankos. Jis mus lydi mūsų džiaugsmo ir skausmo valandose ir savo prisikėlimu teikia negęstančią viltį, kad ir mes prisikelsime amžinajam gyvenimui.
Tikėjimas į prisikėlusįjį Jėzų buvo pagrindas susikurti naujajai pasaulio civilizacijai, kurios pagrindinės žymės yra pagarba ir tarnavimas žmogui, net ir tuomet, kai žmogus atmeta šį tikėjimą. Velykos mums primena Jėzaus pasirodymus savo mokiniams ir jų siuntimą į pasaulį skelbti Evangelijos ir padaryti visų tautų žmones Prisikėlusiojo mokiniais.
Ši Prisikėlimo žinia yra tokia didelė, kad ne vieną priverčia suabejoti, ar tikrai Jėzus prisikėlė. Jei Jėzus nebūtų prisikėlęs ir pasirodęs savo mokiniams, kokia jėga būtų vertusi juos eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir už šį skelbimą mirti kankiniais? Ant šio apaštalų tikėjimo kūrėsi į prisikėlusįjį Jėzų tikinčių žmonių šeima, kuriai ir mes priklausome. Esame laimingiausi šio pasaulio vaikai, nes mus nušviečia Velykų šviesa.
Sveikinu visus Jėzaus draugus, susibūrusius į tikinčiųjų šeimą, ir linkiu, nepaisant visų mūsų dienų negandų, išlikti viltingiems ir kupiniems meilės bei krikščioniškojo optimizmo.
