Evangelistas Jonas yra aprašęs Jėzaus pasirodymus pirmąją Velykų dieną. Ankstų rytą prie Viešpaties kapo atskubėjo Marija Magdalietė, nesitikėdama pamatyti gyvo Viešpaties, tik norėdama atlikti paskutinį patarnavimą – kvapniais aliejais patepti mirusiojo kūną. Jėzus pasirodė Marijai ir liepė eiti pas apaštalus ir jiems pasakyti, kad mačiusi jį prisikėlusį.
Tos pačios dienos vakare Jėzus pasirodė ir savo mokiniams, susirinkusiems į Velykų vakarienės kambarį. Mokiniai iš Marijos Magdalietės jau buvo girdėję apie Jėzaus pasirodymą jai ankstų Velykų rytą, tačiau buvo per daug sukrėsti jo mirties ant kryžiaus, kad patikėtų moters pasakojimu. Mokiniams aptarinėjant paskutinius įvykius, netikėtai jų tarpe pasirodė Jėzus; parodė savo rankas ir pervertą šoną.
Evangelistas Jonas pamini ne tik mokinių džiaugsmą išvydus gyvą savo Mokytoją, bet ir siuntimą būti Dievo gailestingumo teikėjais. Jėzus kalbėjo: „ Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ <…> Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21–,23). Dėl to sekmadienį po Velykų švenčiame kaip Dievo Gailestingumo sekmadienį
Evangelistas Jonas pasakoja, kad Jėzaus pasirodymo metu nebuvo apaštalo Tomo, ir jis, draugams pasakojant apie Jėzaus pasirodymą, nenorėjo tuo patikėti. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Šie žodžiai atskleidžia, kaip Jėzaus nukryžiavimas giliai sukrėtė mokinių tikėjimą. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodė mokiniams, liepė Tomui paliesti jo žaizdas ir patikėti jo prisikėlimu iš numirusiųjų. Ir pastebėjo: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29).
Iš apaštalų tikėjimą į prisikėlusįjį Jėzų paveldėjo krikščionių bendruomenė, tame tarpe ir mes, XXI amžiaus krikščionys. Apaštalas Petras šių žmonių tikėjimą taip apibūdina: „Jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 7–9).
Švęsdami Velykas, turime gerą progą pamąstyti, ką tikėjimas į prisikėlusįjį Jėzų davė mūsų gyvenimui.
„Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kokia buvo pirmųjų krikščionių bendruomenė: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 44.47).
Švęsdami Velykas, turime gerą progą pamąstyti, ką tikėjimas į prisikėlusįjį Jėzų davė mūsų gyvenimui. Ar esame nors šiek tiek panašūs į pirmuosius krikščionis?
Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, švenčiame Kristaus mirtį ir prisikėlimą iš numirusių ir esame taip arti Viešpaties, kaip anuomet, kai jis po prisikėlimo pasirodė apaštalams. Todėl mūsų gyvenime šv. Mišios turi būti pats svarbiausias įvykis.
Kristaus prisikėlimas įkvėpė pirmuosius krikščionis praktikuoti labai konkrečią meilę – viskuo dalintis vieni su kitais. Kristaus prisikėlimas tepaskatina ir mus dar labiau mylėti vieni kitus ir ypač būti jautriems, kai matome šalia savęs žmones, patiriančius kokį nors vargą. Mirtį nugalėjęs Jėzus telydi kiekvieną iš jūsų.
