Pradėjęs savo viešąją veiklą Jėzus vieną po kito pakvietė būrelį vyrų, būsimų apaštalų, sekti jo pėdomis, klausytis jo skelbiamos Evangelijos ir būti jo darbų liudininkais. Pakviestieji vyrai trejus metus atidžiai klausėsi, ką Jėzus kalbėjo ir veikė. Jėzui rūpėjo šiuos vyrus suformuoti gerais Evangelijos nešėjais į pasaulį, kurį norėjo atnaujinti.
Evangelijoje randame pasakojimą, kaip Jėzus kartą klausė mokinių, kuo žmonės jį laiko. Petras atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19).
Paskutiniais tarnystės metais Jėzus pradėjo atvirai kalbėti, kas jo laukia Jeruzalėje. „Žmogaus Sūnus daug kentės, tautos vyresniųjų bus atmestas, nužudytas, bet po trijų dienų prisikels“ (Mt 8, 31). Šie Mokytojo žodžiai apaštalus labai nuliūdino; Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų. Tačiau Jėzus neatšaukė pasakytų žodžių, bet net subarė Petrą, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis.
Pasinaudodamas gera proga, Jėzus kalbėjo, kokie turi būti jo sekėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35). Evangelistas Morkus, užrašęs šiuos Jėzaus žodžius, kuriuos, tiesa, panašu, girdėjo iš paties apaštalo Petro, nepaaiškino, kaip mokiniai sureagavo šitai girdėdami.
Juk apaštalai vylėsi, kad Jėzus valdys Izraelį, o jo artimiausi sekėjai, aišku, turėtų būti išaukštinti. Ir štai jų Mokytojas kalba, kad jo sekėjai privalės daug ko išsižadėti ir, tarsi šito būtų per maža, turės kantriai nešti savo gyvenime sutinkamus kryžius. Ką reiškė Jėzaus reikalavimas iš savo sekėjų išsižadėti savęs? Ogi išsižadėti savimeilės.
Jėzus iš savo sekėjų nelaukia nieko kito, o kad neišvengiamus kryžius priimtume panašiai, kaip Jėzus priėmė savo kryžių ir nešė į Golgotą, kur buvo nukryžiuotas.
Apaštalas Jonas labai taikliai yra pasakęs, kaip toji savimeilė reiškiasi: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16). Tikrais Jėzaus sekėjais tampama tik tuomet, kai apvaldomi akių bei kūno geismai ir kovojama su troškimu iškilti virš kitų. Dėl to nuolankumas yra svarbiausia krikščioniška dorybė.
Dievas Švč. Mergelę Mariją išaukštino labiau nei angelus, pakviesdamas ją būti jo Sūnaus motina, o Marija save laikė tik nuolankia Dievo tarnaite, pasiryžusia įvykdyti visą Dievo planą. „Jei kas nori eiti paskui mane <…> teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Apie kokį kryžių Jėzus kalbėjo savo mokiniams? Tuo kryžiumi gali būti sunkios pareigos, kurias turime atlikti. Kryžius gali būti mums priešiški žmonės, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, mus aplankančios ligos ir daug kitų sunkių dalykų, kurie mus slegia.
Mūsų prigimtis bijo bet kokio kryžiaus, o kai jį sutinkame, mūsų pirmoji reakcija būna kuo greičiau nuo kryžiaus pabėgti. Jei nepasiseka to padaryti, tuomet pykstame ir jaučiamės nelaimingi. Jėzus iš savo sekėjų nelaukia nieko kito, o kad neišvengiamus kryžius priimtume panašiai, kaip Jėzus priėmė savo kryžių ir nešė į Golgotą, kur buvo nukryžiuotas.
Kiekvienas kryžius, kurį nešame drauge su Jėzumi, nuskaidrina mūsų sielą ir padeda susikurti gerą santykį su Viešpačiu, Tuo tarpu bėgimas nuo kryžiaus visuomet tolina mus nuo Dievo. Pasitikrinkime, ar bandome vykdyti tai, ko Kristus laukia iš savo sekėjų. Rugsėjo 15 d. Bažnyčia pagerbia Švč. M. Mariją kaip Sopulingąją Motiną. Iš tikrųjų, jos gyvenime buvo daug skausmo, daug kryžių, kuriuos ji labai kantrai nešė per visą savo gyvenimą.
