Sekmadienį po šv. Kalėdų švenčiame Šventos Šeimos šventę ir apmąstome, ką anuomet išgyveno žmonijos istorijoje patys svarbiausi asmenys.
Evangelistas Matas glaustai pasakoja kas vyko po Jėzaus gimimo – apie iškilusį pavojų Kūdikio gyvybei ir Šv. Šeimos bėgimą į Egiptą. „Išminčiams iškeliavus, štai pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2,13).
Juozapas nediskutuoja su angelu, kad gal Dievas Kūdikio gyvybę gali apsaugoti lengvesniu būdu, nebūtinai tremtimi į svetimą šalį. Jis tuojau pat naktį atsikelia, paskubomis pasiima, kas būtiniausia kelionei, ir iškeliauja į nežinią,- svetimoje šalyje niekas jų nelaukė ir nežadėjo užtikrinti saugų gyvenimą.
Galime nesunkiai įsivaizduoti tiek kelionę, tiek gyvenimą tremtyje. Geriausiai šitai gali atjausti mūsų tėvai ar seneliai, kuriuos trėmė į Sibirą. Stribai paliepdavo per kelias valandas pasiimti maisto bei būtiniausių buitinių reikmenų ir sėsti į sunkvežimį, kuris nuveš į geležinkelio stotį, o kas vyks toliau, kaip reikės gyventi svetimoje šalyje, niekas neaiškino. Viską gaubė tamsa,- panaši tamsa anuomet gaubė ir šv. Šeimą.
Evangelijoje nerandame žinių, kiek laiko ir kaip šv. Šeima gyveno Egipte, – ties panašu, kelis metus. Evangelistas Matas tik parašė, kad Viešpaties angelas vėl apsireiškė Juozapui ir paliepė grįžti, nes Kūdikio gyvybės tykojęs karalius Erodas jau miręs. Juozapas vėl klusniai įvykdo, ką angelas paliepia,- Šventoji Šeima grįžta į savo kraštą ir apsigyvena Nazarete.
Švęsdami Šv. Šeimos šventę, bent trumpai sustokime prie kiekvieno šios šeimos asmens. Nors Marija žmonijos istorijoje yra pats reikšmingiausias asmuo, nes per ją pasaulio Gelbėtojas priėmė žmogiškąją prigimtį, bet Šventoje Šeimoje pagrindinis asmuo yra Juozapas.
Viešpaties angelas visus Dievo paliepimus perduoda ne Marijai, bet Juozapui, o šis, nepratardamas nė žodžio, klusniai įvykdo, kas jam paliepta. Todėl nuo pat pirmųjų amžių krikščioniškose šeimose vyras bus šeimos galva.
Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams labai taikliai nusakė vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykį šeimoje: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 18-21).
Jėzaus motina Marija Dievo plane išgelbėti žmoniją iš nuodėmių užima išskirtinai svarbią vietą. Ji suteikia pasaulio Gelbėtojui žmogiškąją prigimtį. Ji motiniška meile apsupa gimusį Kūdikį ir saugo jį nuo visokių pavojų. Vėliau viešosios Jėzaus veiklos metais Marija tik iš tolo lydės savo sūnų, bet, kai jis bus nukryžiuotas, Marija ne iš tolo stebės, bet stovės po Sūnaus kryžiumi.
Evangelistas Lukas net kelis kartus pastebi, kaip Marija elgiasi painiausiais gyvenimo atvejais: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). Marija nuolankiai priima viską, ką siunčia Dievo Apvaizda ir svarsto, ką visa tai reiškia.
Šventoje Šeimoje centrinė figūra yra Kūdikėlis Jėzus. Marija ir Juozapas žino, kad dangaus Tėvas patikėjo jiems rūpintis pasaulio Gelbėtojo kūdikyste ir vaikyste, ir šią pareigą šventai atlieka, o Jėzus, turėdamas aiškią savimonę, kad yra Aukščiausiojo Sūnus, klusniai vykdo Motinos Marijos ir globėjo Juozapo valią.
Evangelistas Lukas Jėzaus elgesį gimdytojų atžvilgiu apibūdina keturiais žodžiais: „Jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2,51). Krikščioniškoms šeimoms belieka gerai įsižiūrėti į Šventąją Šeimą ir pasekti jos pavyzdžiu.
