Įpusėjus Advento metui, esame raginami džiaugtis. Jau visai arti šv. Kalėdos, kai švęsime mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Gimimą. Džiaugsimės ne tiek dovanėlėmis, bet pačiu faktu, kad Dievui mes esame labai brangūs ir dėl mūsų amžinojo likimo Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo ir gimė Betliejuje. Jis paskelbs Dievo Karalystės Evangeliją ir net mirs ant kryžiaus, kad mes amžinai būtume laimingi Dievo artumoje.
Mišiose girdime apaštalo Pauliaus raginimą: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Apaštalas net nurodo, ko reikia, kad džiaugsmas mūsų neapleistų: „Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 6–7). Iš tikrųjų, džiaugtis dažniausiai sukliudo perdėtas rūpestis dėl kasdienių reikalų ir pasitikėjimo Dievu stokos.
Kartais net giliai tikintys žmonės stokoja pasitikėjimo Dievu, nes jį neteisingai įsivaizduoja – kaip labiau mus gąsdinantį dėl nuodėmių, bet ne mylintį ir tėviškai kaip savo vaikus apglėbiantį. Dievo žodis pranašo Sofonijo lūpomis atsako, kad Dievas mumis rūpinasi. Pranašas gyveno tuo metu, kai Judo žemėje buvo religinis nuosmukis: žmonės garbino stabus, saulę, mėnulį ir žvaigždes. Pagoniškos apeigos vyko pačioje Jeruzalėje. Pranašas visa tai matė ir skelbė apie neišvengiamą pražūtį, bet tuo pat metu ištikimuosius žmones ragino džiaugtis: „Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukra! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukra Jeruzale! Nebijok, Sionai, nenuleisk rankų! Viešpats tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje“ (Sof 3, 14.16–17).
džiaugtis dažniausiai sukliudo perdėtas rūpestis dėl kasdienių reikalų ir pasitikėjimo Dievu stokos.
Evangelijos skaitinys pristato mums Joną Krikštytoją, raginantį žmones daryti atgailą ir laukti ateinančio Mesijo. Žmonės, atsiliepę į šį raginimą, klausė, ką jie turėtų daryti. Jonas kvietė viskuo dalytis su vargšais ir nieko neskriausti.
Svarbus ir labai asmeniškas klausimas: „Ką mes turime daryti?“ Ką daryti, kad tapčiau geras Jėzaus mokinys, kad mano tikėjimas nebūtų paviršutiniškas? Gal reikia atnaujinti apleistą maldos gyvenimą? Gal reikia pagilinti tikėjimo žinias, paskaitant gerą religinę knygą? Gal reikia sutvarkyti savo sąžinės reikalus, atliekant adventinę išpažintį? Gal reikia pasitikrinti, apie ką dažniausiai mąstau ir kuo rūpinuosi, ir pasiryžti, užuot mąsčius vien apie medžiaginius dalykus, daugiau ir dažniau pamąstyti apie savo dvasinius reikalus, kad kai Viešpats pasišauks iš šio pasaulio, nenukeliaučiau tuščiomis rankomis?
Jono Krikštytojo paraginimas daryti atgailą, mylėti artimą ir laukti Mesijo tebūna mums adventinio meto gairė. Tinkamai pasiruošime švęsti Jėzaus gimimą, jei eisime artimo meilės keliu, jei į kiekvieną sutiktą žmogų, ypač ko nors stokojantį, žvelgsime Jėzaus akimis. Betliejaus Kūdikiui tiek bus vietos mūsų širdyse, kiek jose bus vietos artimo meilei.
Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime „Gaudete et Exsultate“ atkreipia dėmesį, kad tikintis į Dievą žmogus turi būti pilnas džiaugsmo (plg. GE, 122). Tačiau ar įmanoma džiaugtis, kai daug ko trūksta, kai lyg kuprą nešamės aibes negalių? Tikrai įmanoma, kai turime ramią sąžinę ir kai suvokiame, jog darome visa, ko Dievas iš mūsų nori. Pasitikrinkime, ar esame pilni tikro džiaugsmo, į kurį Advento metu esame kviečiami.
