Evangelijoje pagal Matą randame Kalno pamokslą, kuriame Jėzus savo sekėjus pavadino žemės druska ir pasaulio šviesa (žr. Mt 5, 13–14). Tai aiškus nurodymas, kokie turi būti tikri Jėzaus sekėjai ir kokia jų misija pasaulyje. Jų gyvenimas turi šviesti kaip uždegtas žibintas; jie turi būti kaip druska, sauganti žmonių visuomenę nuo sugedimo.
Šie Viešpaties žodžiai kviečia mus prisiimti druskos ir šviesos misiją. Tai sunki misija. Jėzus paaiškino, ką reiškia būti pasaulio šviesa, – vien tikėjimo per maža, reikia tikėjimo darbų: „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Pranašas Izaijas nurodo, ką turime daryti, kad visuomenėje būtume šviesa: „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (Iz 58, 9–10).
Šiandien čia, Rudaminoje, minime kunigo Juozo Zdebskio žūties 40-ąsias metines. Dievo Apvaizda leido man ilgus metus artimai bendrauti su šiuo neeiliniu Vilkaviškio vyskupijos kunigu ir daug ko iš jo mokytis, ypač artimo meilės. Kunigas Juozas pirmaisiais mėnesio penktadieniais aplankydavo visus parapijos ligonius, nunešdamas jiems Eucharistiją. Jis lankydavo ne tik savo parapijos ligonius, bet ir Sibiro tremtinius bei sovietinėje armijoje tarnaujančius kareivėlius.
Kun. Juozas nebuvo vienuolis, bet eilinis kunigas, tačiau jo dvasinio ryšio su Jėzumi ir Marija galėtų pavydėti bet kuris vienuolis.
Kun. Juozo tarnystė rėmėsi į labai gilų dvasinį gyvenimą, kurio centre buvo gilus pamaldumas į Švč. Mergelę Mariją ir Eucharistinį Jėzų. Jis buvo pasiaukojęs Marijai su mintimi nieko jai neatsakyti. Skaitant jo kalėjime vestus užrašus, akivaizdžiai matome, kad visokiose situacijose jo mintys krypdavo į Mariją.
Kiekvieną dieną vakare aplankydavo Švč. Sakramentą ir apeidavo Kryžiaus kelius. Jei po kelionių sugrįždavo į namus net labai vėlai, jis likdavo ištikimas savo praktikai: nueidavo į bažnyčią ir apeidavo Kryžiaus kelius, – savo uolumu būdavo tiesiog nepralenkiamas.
Kun. Juozas ištikimai praktikavo mąstomąją maldą, ir jos neapleido net kalinamas su vagimi ir kitais kriminaliniais nusikaltėliais. Kai dėl išorinių sąlygų mąstomąją maldą būdavo sunku atlikti, jis paimdavo sąsiuvinį ir kylančias mintis užrašydavo.
Kun. Juozas nebuvo vienuolis, bet eilinis kunigas, tačiau jo dvasinio ryšio su Jėzumi ir Marija galėtų pavydėti bet kuris vienuolis. Į visus įvykius, ir pačius skaudžiausius jis žvelgė Jėzaus ir Marijos akimis. Labai giliai suprato kokia pražūtinga žmogui yra puikybė, todėl praktikavo gilų nuolankumą
Senovės pagonys garbino stabus ir jų bijojo, o tikėjimo neturintis ir puikybės pilnas žmogus net bando atsistoti Dievo vietoje ir susikurti patogią moralę be Dievo, be Dekalogo.
Dėl kun. Zdebskio veiklos sovietiniai pareigūnai jo labai nekentė ir jį persekiojo: net du kartus teisė už vaikų katekizaciją. Jo kalinimas Pravieniškių lageryje buvo ypač sunkus, kadangi jį supo ne politiniai kaliniai, bet vagys, plėšikai ir kiti nusikaltėliai.
Jau 33-eji metai gyvename laisvėje. Kunigams nereikia baimintis, kad už savo pareigų atlikimą gali būti teisiami, o tikintiesiems – už tikėjimo praktikavimą susilaukti didelių nemalonumų. Tačiau sekuliaraus pasaulio vaikai nenori, kad mes šviestume Kristaus šviesa. Jie nenori, kad visuomenė būtų statoma ant krikščioniškų pagrindų; jiems nepriimtinas krikščioniškas požiūris į šeimą, gyvybę ir lytiškumą. Senovės pagonys garbino stabus ir jų bijojo, o tikėjimo neturintis ir puikybės pilnas žmogus net bando atsistoti Dievo vietoje ir susikurti patogią moralę be Dievo, be Dekalogo.
Šitie žmonės mojuoja žmogaus teisių vėliava ir skelbia, kad mes, tikintieji, pažeidžiame žmonių teises ir laisves. Jie nenori priimti Kristaus Evangelijos ir atmeta esminį jos teiginį, kad tik tiesa žmogų išlaisvina, – ne jų skelbiama, bet dieviškoji tiesa. Jie leidžia įstatymus, nesiskaitydami su žmogaus prigimtimi, ir tie įstatymai turi būti laikomi neginčytina moraline norma. Moralinis reliatyvizmas tampa esminiu naujosios pagonybės bruožu.
Kristaus Evangelijos įkvėpti žmonės mūsų visuomenėje vykdo gailestingumo darbus. Tai mūsų gerai pažįstami karitiečiai, maltiečiai ir samariečiai. Jiems rūpi tie mažiausi mūsų broliai, kuriems reikalinga pagalba, ir jų gailestingumo darbai pasiekia net kenčiančius Ukrainos žmones.
„Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus sekėjai.
Pamokslas pasakytas vasario 7 d., Rudaminoje, minint kun. J. Zdebskio 40-ųjų žūties metines.
