Pelenų dieną, pasibarstę galvas pelenais, pradėjome šventąjį Gavėnios metą. Keturiasdešimt dienų rengsimės Kristaus Prisikėlimo – Velykų šventei. Šios keturiasdešimt dienų yra labai svarbios, nes nuo to, kaip jas praleisime, priklausys mūsų dvasinio gyvenimo pažanga: ryšys su Dievu sutvirtės ar liks nepasikeitęs.
Evangelistas Matas pasakoja, kaip Jėzus, prieš pradėdamas skelbti Evangeliją, pasitraukė į dykumą, kur keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų meldėsi ir pasninkavo.
Tuomet, kai Jėzus buvo labai alkanas, gundytojas pabandė atitraukti jį nuo užsibrėžto tikslo skelbti Evangeliją. Gundytojas gudrus. Jis žinojo, kad nepasiseks, todėl mėgino tik nukreipti Jėzaus mintis klaidinga linkme, kad pasirinktų klaidingą veikimo būdą ir susitelktų į tai, ko žmonės labiausiai siekia: tai yra turėti duonos – viso to, ko labiausiai reikia žmogaus kūnui; turėti galios, nes su jos pagalba lengviausia įgyvendinti savo troškimus; pagaliau būti pripažintam ir išaukštintam.
Gundytojas turėjo patirties, kad norint žmogų nukreipti klaidingu keliu reikia jį įtikinti, kad medžiaginės gėrybės, valdžia ir žmonių teikiama garbė yra pačios svarbiausios vertybės, o visa kita yra tik antraeiliai dalykai.
Gavėnia yra pats tinkamiausias metas pasitikrinti, ko mes labiausiai siekiame ir kokias vertybės labiausiai branginame. Mūsų dvasinė pažanga visų pirma priklauso nuo to, kam teikiame prioritetą.
Kol gyvename žemėje, savaime suprantame, kad turime pasirūpinti duona, tai yra tomis medžiaginėmis gėrybėmis, kurios reikalingos mūsų žemiškajai egzistencijai. Reikalingas tinkamas valgis, drabužis, pastogė ir darbas. Tačiau tikrai žmogiškajai egzistencijai šių dalykų per maža ir būtų klaida tik į juos susitelkti. Žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą, todėl būtina, rūpinantis kūnu, neapleisti dvasinių dalykų.
Ačiū Dievui, kad mes turime krikščioniškąjį paveldą ir mums nereikia ieškoti patarimo pas kokius nors astrologus ar vadovautis būrėjų nurodymais.
Ačiū Dievui, kad mes turime krikščioniškąjį paveldą ir mums nereikia ieškoti patarimo pas kokius nors astrologus ar vadovautis būrėjų nurodymais. Krikščioniškasis paveldas turi Šventąjį Raštą, kuris mus maitina; turi sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą, Sutaikinimą ir Eucharistiją, kurie duoda galios dvasinį gyvenimą išlaikyti reikiamos aukštumos. Pagaliau turime viltį, kad žemiškasis gyvenimas nepasibaigs kapo duobe, nes prisikėlęs iš mirties Jėzus pažadėjo ištikimuosius žmones nusivesti pas dangaus Tėvą.
Labai stiprus yra gundymas valdžia, nes iš patirties žinome, kad kol gyvename šioje žemėje, jos turėjimas užtikrina reikiamą saugumą ir gerovę. Tačiau valdžios turėjimas žmogiškos egzistencijos klausimų neišsprendžia, o dažnai juos apsunkina. Turėti daug valdžios, kaip matome iš istorijos ir dabarties, yra labai pavojinga. Stalinas, turėdamas, daug valdžios, sukūrė lagerius, kuriuose kentėjo milijonai žmonių. Putinas, turėdamas daug valdžios, veda nežmonišką karą prieš Ukrainą, nors ji nesikėsino į jokius Rusijos interesus. Tik ištikimas Evangelijos laikymasis leidžia net ir valdžios turėjimą panaudoti geram.
Žmogui ne vis tiek, ar jis giriamas, ar peikiamas, aukštinamas ar žeminamas. Tačiau perdėtas garbės siekimas gali pridaryti daug bėdų. Pradžios knygoje aprašyta, kaip velnias gundė pirmuosius žmones: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Paklausę gundytojo pirmieji tėvai dievais netapo, bet pamatė esą nuogi, – jų laukė vargo ir kančios kupinas gyvenimas.
Maldoje apmąstykime, kaip mums sekasi susidoroti su gundymais duona, valdžia ir garbe.
