Daugelis mūsų nesuvokia Šventosios Dvasios. Ji tokia slėpininga! Kaip ją įsivaizduoti?
Žinoma, Tėvo taip pat niekas negali įsivaizduoti. Tačiau visi mes žemėje turime tėvus, truputį panašius į Dievą. Dėl Jėzaus nekyla jokių problemų: Jis buvo žmogus kaip mes, o apie žmones mes šį tą nusimanome. Bet Šventoji Dvasia?..
Mūsų dienomis nemažai žmonių domisi „dvasia”. Juk nuolat girdime sakant: „Dvasia pasitraukė, praradome šventąją ugnį?” Keistas nuovargis užvaldė mūsų visuomenę ir daugybę žmonių. Kai kurie tapę cinikais sako: „Mes su įsitikinimu skelbėme, bet niekas nepasikeitė”. Jie nuleidžia rankas, palūžta. Verčiau susivynioti savo vėliavėles!..
Daug žmonių ieško „dvasios” netradiciškai. Šiuos žmones domina nežemiškos jėgos, jie kreipiasi į būrėjas, kad sužinotų jiems palankų metą, tyrinėja pagoniškus papročius, juos traukia mistiniai serialai ir knygos. Stengiamasi patekti į įvairius seminarus ir sesijas, kur yra bent menkiausia proga atrasti dvasią. Tai tikra karštligė.
O mes, krikščionys? Juk turime Šventąją Dvasią. Jos pilna visa Biblija: nuo pasaulio sukūrimo iki pabaigos, nuo Pradžios knygos iki Apokalipsės. O gal ir mes praradome „šventąją ugnį”? Tuomet pats laikas imtis ieškoti vietų, kur galėtume atrasti Dvasią. Nes tokių vietų yra mumyse pačiuose, Bažnyčioje ir visuomenėje.
Įvaizdžių sūkurys
Dvasia tokia gyva, kad Ją sunku pagauti. Jos vardas dvelksmas, vėjas. O kas gali ranka sugriebti savo atodūsį ar užsklęsti vėją? Jėzus Nikodemui sakė: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3, 8). Štai kodėl taip sunku Ją įsivaizduoti, suvokti. Ji visą laiką per greitai išslysta, įgauna kitą pavidalą, kaip debesys danguje, pučiant stipriam vėjui. Dvasia bijo sustingimo. Todėl apie Ją kalbėti tenka įvaizdžiais. Nes tik įvaizdžiai yra lankstūs ir judrūs.
Stipri ir nesugaunama kaip vėjas
Norintis suvokti, kas yra Dvasia ir ką Ji veikia, turi stebėti vėją. Vėjas gainioja visomis kryptimis debesis, pakelia kelio dulkes, lyg mažulyčių malūnų sparnelius suka liepų sėklas, kad šios keliautų augti į kitus kraštus. Vėjas čia, bet jo nesimato, jis tarsi nekviestas svečias. Apie vėjo lankymąsi sužinome tik todėl, kad jis beldėsi į duris ir langus, kol juos netikėtai atplėšė, o sodą nuklojo nulaužytomis šakomis.
Taip ir su Dvasia: Ji stipri, nesugaunama ir paslaptinga kaip vėjas. Ji tai čia, tai ten, bet visada nutolsta per greitai. Kartais Ji gali būti šiek tiek pašėlusi. Ledinė ar šilta kaip vasaros vėjas. Ji dovanoja sparnus ir lengvumą. Bet gali atkakliai statyti kliūtis.
Dvasia – dvelksmas glūdi mumyse: jos dėka gyvename. Ji pripildo naujagimio plaučius, palieka mirštantįjį be gyvybės.
Senasis Testamentas visa tai žinojo. Ar ne Dvasia išdžiovino Raudonąją jūrą, ar ne Ji, gyvybės dvelksmas, prikėlė Ezechielio lygumą nuklojusius mirusiųjų kaulus? Tai Ji, anot Psalmės (Ps 47, 8), sukelia audrą ir skandina laivus. Ji įbaugino Joną ir visą laivo, kuriuo šis plaukė, įgulą.
Paslaptinga ir kantri kaip šaltinis
Dvasia panaši į šaltinį: niekas nėra paslaptingesnis, ištikimiau tarnaujantis už šaltinį. Retai kada žinoma, iš kur jis išteka. Jis staiga ištrykšta tarp dviejų akmenų ar iš samanų kupsto. Prie jo malonu prisėsti ir klausytis, nes šaltiniai žino malonaus ir žavaus čiurlenimo paslaptį. Šaltiniai traukia savo gyvybe. Beje, antika juose apgyvendino gracingas dievybes – nimfas ir najades.
Šaltiniai taip pat teikia gyvybę bei sveikatą. Jie nėra stovintis ir švinkstantis vanduo. Jie niekada nebūna klastingi ar pavojingi kaip jūra. Šiai patinka kviesti į kovą: „Nagi, eikš pasigalynėti su manimi!” Ne, šaltiniai nežudo, jie labiau linkę žavėti.
Šaltinio kantrybė ir ištikimybė bekraštė. Jūs galite ramiai eiti miegoti, jis liks budėti, o ryte rasite jį savo poste žvalų ir gaivų. Šaltinis kaip Dvasia: paslaptingas, kantrus ir ištikimas, švelnus ir neišsenkantis žavingu čiurlenimu.
Nieko nuostabaus, kad šaltinis yra gaivinančios ir žavinčios, per amžius teikiančios gyvybę Šventosios Dvasios įvaizdis.
Karšta ir gyva kaip ugnis
Dvasia panaši ir į ugnį. Apie tai liudija entuziazmą nusakantys posakiai: liepsningas arba priešingai išblėsęs žmogus, nes Dvasia turi daug bendra su ugnimi. Ugnis apkeri. Kas nemėgsta susižavėjęs žiūrėti į laužo liepsnas? Susėdę aplink židinį žmonės žiūri ne vienas į kitą, bet žvelgia į liepsnas. Panašiai būna ir sukūrus laužą: savaime visi, nelaukdami kvietimo, sėdasi aplink jį. Taip ir su Dvasia: Ji sušildo, sužavi ir suburia žmones.
Tačiau ugnis ne tik užburianti, bet ir galinga. Ji išgrynina mineralus, sukietina molį ir paverčia jį keramika ar porcelianu. Ugnis viską gali negailestingai sunaikinti. Ji yra veiksminga.
Ugnis taip pat suteikia entuziazmo. Ar apie su užsidegimu kalbantį nesakoma: „jo žodžiai liepsningi”? Per Sekmines leidosi „ugnies liežuviai”. Dvasia gali uždegti širdį. Mokiniai iš Emauso kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegę, kai jis kelyje mums kalbėjo?” (plg. Lk 24, 32).
Švelni kaip balandis
Būtent šį Dvasios įvaizdį dažnai matome bažnyčiose: kupolų viršūnėse arba virš senųjų sakyklų. Balandis yra puikus Dvasios įvaizdis ne todėl, kad jis skraido, bet dėl skrydžio grakštumo. Ar balandis skrenda, ar tupi, jis visada gražus pažiūrėti. Jis nenardo kaip neprijaukinta kregždė, nepuola piktai kaip sakalas, nepurpčioja šiek tiek nerangiai kaip žvirblis. Balandis turi savo stilių.
Be to, jis ištisus metus, anot Giesmių giesmės, „burkuoja meile”. Jis simbolizuoja Dievo mylimą tautą: „Mano balandėlė Izraelis”. Todėl jis būna prie „Tėvo Mylimojo” – nusileidžia ant Jėzaus Jordano upėje.
Gydantis ir kvepiantis aliejus
Dvasia panaši į kvepiantį balzamą ir gydantį aliejų. Niekas taip nepakerta žmogaus kaip kančia. Niekas labiau nesustiprina už palengvėjimą ir sveikimą. Tampame kitu žmogumi: grįžta gera nuotaika – „pozityvi dvasia” – ir viskas stoja į savo vietas. Todėl kiekvienas gijimo laikas yra palaimintas: reikia tiek laiko atsigauti, kad sugrįžtų gyvybinės jėgos.
Aliejus gali būti ir kvapnus. O kvapas suteikia gerą savijautą ir pasitikėjimą savimi, sukuria malonią ir jaukią aplinką.
Psalmyne skaitome: „Žiūrėk, kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos – Aarono barzdos, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Ziono kalnų, nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžiną gyvenimą” (plg. Ps 132). Beje tepalai ir kvepalai beveik visada stovi greta vienas kito šeimos vaistinėlėje.
***
Šie skirtingi Dvasios įvaizdžiai glūdi kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje. Jie priklauso jos „gimtajai kalbai”. Bet tai dar nereiškia, kad kalbama būtent apie Šventąją Dvasią. Tai dar nėra nei Dievo Dvasia, nei Jėzaus Dvasia. Tiesą sakant, tai dar nėra dvasia – asmuo. Tai dar nėra kas nors, tai tik kažkas. Bet nepaisant to mes jau turime įvaizdžių, žodžių ir egzistencinės patirties rinkinį, trumpai tariant, žodyną kalbėti apie Šventąją Dvasią.
Nukreipta į tikslą Dvasia
Vaizdinga kalba apie Dvasią gali lietis visomis kryptimis: ji visai nenukreipta į tikslą, per mažai nutaikyta. Sakytum, Dvasia nesiekia nieko konkretaus. Ji tik sklando vienon, paskui kiton pusėn, laistydama visa, kas gyva. Ji panaši į pašėlusį vasaros vėją, kuris panorėjęs pakyla ir tiek.
Senasis Testamentas parodo nukreiptą į daug konkretesnį tikslą Dvasią. Čia Ji jau nesitenkina anarchišku sklandymu. Ji veda, ramina arba taiso, nukreipia. Ji labai išmintinga, žino, ko nori. Žinoma, Ji dar neatrodo asmuo, bet yra protinga. Ji jau Dievo Dvasia.
Iš molio gabalo ji sukuria žmogiškąją būtybę
Dievo Dvasia sklando virš vandenų, bet ne šiaip sau. Ji veikia pagal planą: Dievas tarė ir tai išsipildė. Jo Dvasia veikia pagal gerai apibrėžtus nurodymus. Sukuria dangų ir žemę, saulę, mėnulį ir žvaigždes, jūrą, žemę ir visa, kas ją dengia. Sukuria augalus, brandinančius savo rūšies sėklas, gyvūnus, kurie dauginasi. Dievo Dvasia žino visus dėsnius ir juos įdiegia kiekvienam kūriniui. Dievo Dvasia išmintinga. Ji nėra tik užgaida ar nuotaikos kaprizas.
Per savo Dvasią Dievas sukuria žmogų. „Tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybė” (Pr 2, 7). Ne šiurkšti jėga, bet didi išmintis sukuria iš molio žmogų. Čia dirba menininkas, „žmonių kūrėjas”.
Tai panašu į patyrusį stiklo pūtiką, skysto stiklo burbulą paverčiantį nuostabia vaza, arba į keramiką, nulipdantį gražų kūrinį ir paskui jį dedantį į krosnį; tik Dvasia yra dar geresnis specialistas. Taip, Dievo Dvasia žino, ko nori.
Žygdarbių laikas
Toji pati Dvasia nusileidžia ant Izraelio tautos vadovų, teisėjų ir karalių. Kiekvienasyk Ji nusileidžia ant tam tikro žmogaus, tam tikrą akimirką, padaryti kokį nors garsų žygdarbį visos tautos labui. Taigi Ji asmeniška, pralekianti ir stulbinanti.
Šitaip Ji ateina pas teisėjus: „VIEŠPATIES dvasia apėmė Jeftą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą, <…> jis sėlino prieš amoniečius” (Ts 11, 29). Gedeonui pavyko laimėti mūšį su saujele vyrų. Samsonas perplėšia liūtui gerklę ir sugriauna pagonių šventyklą… Teisėjų Dvasia atlieka žygdarbius.
Taip pat įvykiai klostosi ir kai kuriems karaliams. Taip buvo Sauliui per jo pirmąsias kovas prieš Izraelio priešus ir jaunajam Dovydui, parbloškusiam laukinius žvėris arba filistiniečių milžiną Galijotą.
Beje, kai tik Dvasia pagauna Dovydą, įvyksta didelių dalykų, herojiškų žygdarbių, kuriuos verta užrašyti ir išsaugoti tautos atmintyje. Bet su karaliais Dvasia elgiasi ir kiek kitaip. Ji juos ne tik išmoko įgudusiai valdyti ranką, bet ir suteikia išminties širdžiai. Taip atsitiko ir Saliamonui, kuriam Dievas po šventyklos pastatymo dovanojo „nuolankią širdį”.
Dvasia, verčianti kalbėti pranašus
Karaliai ne visada klausė Dievo Dvasios. Tada Ji persikėlė ant kitų, pranašų, galvų. Šie nevykdo garsių žygdarbių, tik kartais sudaužo ąsotį, sulaužo jungą ar persiplėšia drabužius. Tai simboliniai veiksmai. Nėra reikalo juos aprašinėti žygdarbių knygose, bet jie tinka kaip pranašystės. Taigi Dievo Dvasia atsisako fizinių apsireiškimų ir pasirenka kelią, vedantį į širdį. Ji įkvepia žmones, įpareigotus mokyti moralės.
Šioji gali būti tiek kaip priekaištas, tiek kaip skundas. Jau nekalbama apie laukinių gyvūnų žudymą ar filistiniečių nukariavimą. Nuo šiol kovojama su užkietėjusia ir pikta širdimi. Pranašams reikia ne tvirtos rankos, bet vidinės ištvermės: „O aš, – sako Dievas Jeremijui, – štai padariau tave šiandien sutvirtintu miestu, geležiniu šulu ir vario siena, kad būtum prieš visą kraštą” (Jer 1, 18).
Bet per pranašus Dvasia pasako ir kitų dalykų: jie perduoda pažadus ir paguodos žodžius… „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte” (Ez 36, 26–27).
Dvasia kiekvieno širdyje visiems laikams
Pamažu Dievo Dvasia atskleidžia savo tikrąjį veidą. Ji apsigyvena žmogaus širdyje. Ji tampa nuolankumo Dvasia, daugiau nebeveikiančia raumenų, bet įkvepiančia širdį. Beje, jos veikimas tampa daug tylesnis ir slaptesnis, bet drauge gilesnis ir stipresnis. Iš tiesų, kas gali suvaldyti žmogaus širdį? Kas ją gali atvesti į atgailą ir atversti?
Nuo šiol Dvasia priklauso visiems žmonėms; Ji, jei derėtų taip sakyti, demokratizuojama. „Po to išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią” (Jl 2, 28–29).
Taigi ateina metas, kai daugiau nebebus prvilegijuotųjų: Dvasią turės visi. Bet kol kas tas laikas dar neatėjo; pirmiausia reikia sulaukti Sekminių. Ir Petras nepamirš to paminėti ilgoje kalboje: Čia išsipildė Joelio pranašystė.
