Vokietijos kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris (Gerhardas Liudvigas Miuleris), šiuo metu einantis Apaštališkosios Signatūros Aukščiausiojo tribunolo teisėjo pareigas, o iki pat 2017 m. užėmęs itin svarbų visai Bažnyčiai Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto postą. Jis yra pirmasis kardinolas – rinkikas viešai prabilęs apie šio pasaulio galingųjų neigiamą įtaką dabarties procesams.
Neseniai jis vėl prakalbo apie daugybę tikinčiųjų kamuojančius klausimus. Žymus vatikanistas Edwardas Pentinas (Edvardas Pentinas) elektroniniu paštu paėmė iš jo interviu, kurį ir skelbiame.
Jūsų Eminencija, kaip reaguojate į vis dažnėjantį privalomą skiepijimą, ypač Europoje ir Australijoje?
Tik kraštutiniu atveju teisėta valstybės valdžia gali nustatyti piliečiams visuotinį skiepijimo reikalavimą.
Tokiais atvejais 1) lemiamas veiksnys turi būti bendrasis gėris, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali apriboti ar net panaikinti asmens laisvę. 2) vakcinos gamyba turi būti etiškai pagrįsta ir 3) medicininės, psichologinės, socialinės pasekmės ir šalutinis poveikis turi būti išmatuojami ir išlikti proporcingi tikėtinai naudai.
Deja, daugelis vyriausybių prarado visuomenės pasitikėjimą dėl chaotiškų priemonių, kuriose slypi prieštaringa logika.
Neretai reglamentai buvo sukompromituoti ir užteršti ideologinių lobistų ir farmacijos milžinų finansiniais ir politiniais interesais. Užuot suvienijusios visuomenę kovai su pandemija, politinės jėgos, didžioji žiniasklaida ir didžiosios technologijos negailestingai pasinaudojo situacija, kad propaguotų „Didžiosios Perkrovos” darbotvarkę, t. y. totalitarinį mąstymą. Žmonės yra susipriešinę vieni su kitais net šeimose.
Politinės jėgos, didžioji žiniasklaida ir didžiosios technologijos negailestingai pasinaudojo situacija, kad propaguotų „Didžiosios Perkrovos” darbotvarkę.
Tačiau krizės metu Bažnyčios ir valstybės vadovai turi siekti vienybės ir vengti diskriminuoti kitaip manančius, vadindami juos „sąmokslo teoretikais”, „nusidėjėliais prieš meilę”. Priešingu atveju jie tampa kalti dėl tų pačių skaldančių nusižengimų, kuriais viešai kaltina kitus.
Kaip manote, kodėl Vatikanas ir vyskupai beveik be išimties linkę viešai tylėti apie šią diskriminacinę ir, kai kas pasakytų, totalitarinę politiką, ypač kai vakcinų veiksmingumas užkertant kelią infekcijos plitimui tebėra ginčytinas (COVID atvejų skaičius Austrijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse auga nepaisant plačiai paplitusio skiepijimo), ir kai Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 m. gruodį priėmė sprendimą prieš privalomą skiepijimą?
Vyskupai ir kunigai yra žmonių sutaikinimo su Dievu (2 Kor 5, 19) ir žmonių tarpusavio sutaikinimo tarnai (Lumen gentium 1; 21; 28). Jų misija ir valdžia kyla iš Jėzaus Kristaus, o veiksmingumą jiems suteikia Šventoji Dvasia.
Kristaus tarnai, atliekantys apaštališkąją tarnystę, neturi siūlytis būti šio pasaulio valdovų dvariškiais ir tapti jų propagandistais. Pagal mūsų katalikų tikėjimą popiežius, be to, kad yra pirmasis antgamtinio Dievo apreiškimo Jėzuje Kristuje liudytojas, taip pat yra aukščiausias prigimtinio moralinio įstatymo sergėtojas. Todėl Bažnyčios magisteriumas turi teisę ir privalo nurodyti pasaulietinės valdžios ribas, kurios baigiasi ties tikėjimo ir sąžinės laisve.
Kaip vertinate tas vyskupijas, pavyzdžiui, Berlyno, kuriose įgyvendinama vadinamoji 2G taisyklė, t. y. Mišių aukojimas ribojamas tik paskiepytiems arba neseniai pasveikusiems nuo COVID?
Visų pirma tai prieštarauja dieviškajam įstatymui, kai valstybės institucijos apsunkina ar net draudžia prieigą prie Bažnyčios malonės priemonių, t. y. Kristaus sakramentų. Tai, kad net vyskupai uždaro savo bažnyčias ar atsisako suteikti sakramentus pagalbos ieškantiems asmenims, yra sunki nuodėmė prieš jiems Dievo suteiktą valdžią. Tai sukrečiantis įrodymas, kaip toli sekuliarizacija ir mąstymo nukrikščionėjimas pasiekė Kristaus kaimenės ganytojus.
Kai vyskupai uždaro savo bažnyčias ar atsisako suteikti sakramentus pagalbos ieškantiems asmenims, yra sunki nuodėmė prieš jiems Dievo suteiktą valdžią.
Šioje situacijoje mes, vyskupai, turėtume prisiminti šventojo Karolio Boromiejaus pavyzdį ir pirmiausia vadovautis Jėzaus žodžiu: „Aš gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę” (Jn 10, 11).
Mat samdiniai, kaip ir dvaro šeimininkai, disponuoja Dievo malone taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tačiau vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, yra ne valdovai pagal pasaulio papročius, bet Žodžio ir Kristaus malonės tarnai. Todėl kiek kitaip laikomasi protingų taisyklių, kad būtų užkirstas kelias ligos perdavimui. Tačiau tuo negalima iš principo pateisinti atsisakymo teikti sakramentus.
Juk amžinojo gyvenimo malonė turi būti svarbesnė už laikinąsias gėrybes.
Kaip, jūsų manymu, turėtų reaguoti Bažnyčia, ką turėtų sakyti jos vadovai?
Krizės metu maldos vietos ir žmonių širdys turi būti plačiai atvertos, kad žmonės galėtų ieškoti prieglobsčio pas Dievą, iš kurio ateina visa pagalba. Visos vakcinos turi ribotą laikiną poveikį. Jokie vaistai ar technikos išradimai negali išgelbėti mūsų nuo laikinosios ir amžinosios mirties.
Jėzaus duodama duona yra vaistas nuo amžinosios mirties ir – be galiojimo termino – maistas amžinajam gyvenimui. „Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius” (Jn 6, 51). Štai kodėl II a. pradžioje vyskupas kankinys Ignotas Antiochietis savo „Laiške Efezo Bažnyčiai” (20, 2) galėjo Eucharistiją pavadinti „nemirtingumo vaistu”.
Vyskupų užduotis – teikti Eucharistiją tikintiesiems, o ne saugoti juos nuo jos. Asmeninis pamaldumas namuose ir virtualus šventimas ekranuose negali pakeisti tikro ir fizinio buvimo tikinčiųjų susirinkime, nes esame kūniškos ir socialinės būtybės. Todėl Dievo malonė ir tiesa mums perduodama per jo Sūnaus įsikūnijimą ir dalijamasi su mumis Bažnyčios bendruomenėje. Ji yra Jo Kūnas. Eucharistijoje Kristus yra paslėptas, bet realiai esantis su savo dieviškumu ir žmogiškumu – kūnu ir krauju.
