Neapolis vasario 17 d. ankstų rytą pabudo su žinia apie gaisrą, kuris smarkiai nuniokojo istorinį Sannazaro teatro pastatą Kiajos (Chiaia) rajone. Liepsnos apėmė teatrą ir padarė didelę žalą vienam svarbiausių miesto kultūros simbolių. Užsidegęs pastato kupolas vėliau sugriuvo, o didelė dalis teatro buvo sunaikinta. Įvykis sukėlė platų atgarsį Italijoje ir už jos ribų.
Solidarumo žinutės pasipylė iš teatro bendruomenės ir kultūros pasaulio. Prie jų prisidėjo ir Neapolio Bažnyčia, viešai išreiškusi liūdesį dėl nelaimės, palietusios miesto istorinę atmintį.
Neapolio arkivyskupas kardinolas Domenico Battaglia (Domenikas Batalja) pareiškė, kad nors pastatą sunaikino ugnis, dvasinė ir kultūrinė teatro reikšmė neišnyks. Jis pabrėžė, kad „ugnis“, kuri beveik du šimtmečius degė šioje scenoje per menininkų kūrybą, negali būti užgesinta gaisru.
Kardinolas priminė, kad Neapolis per istoriją ne kartą kilo iš griuvėsių ir kad miestas nepasiduos ir šįkart. Jo teigimu, sudegė ne tik pastato konstrukcijos, bet ir dalis bendros miesto atminties bei kultūrinio grožio.
Pareiškimo pabaigoje jis išreiškė įsitikinimą, kad teatras bus atstatytas. Kardinolas akcentavo, jog tai, kas iš tikrųjų buvo mylima, negali būti prarasta visiems laikams.
Kardinolas Domenico Battaglia akcentavo, jog tai, kas iš tikrųjų buvo mylima, negali būti prarasta visiems laikams.
Teatro istorija siekia XIX amžių. Jį užsakė Don Giulio Mastrilli, Mariljano kunigaikštis, o projektą parengė architektas Fausto Niccolini. Pastatas iškilo buvusio ispanų mercedarų vienuolyno kiemo vietoje, šalia Šv. Uršulės bažnyčios Via Chiaia gatvėje.
Teatras buvo atidarytas 1847 m. gruodžio 26 d., pastatant Henri Meilhac pjesę „La petite Marquise“. Dėl puošnios architektūros ir dekoratyvumo jis buvo pramintas „Chiaia bomboniera“ ir kritikų vadintas „dailia puokšte“.
Nuo pat pradžių teatras buvo skirtas dramos spektakliams ir tapo svarbia Neapolio teatrinės tradicijos dalimi. Jo scenoje pasirodė tokios garsenybės kaip Eleonora Duse, Tina Di Lorenzo, Ermete Novelli, Emma Gramatica, Antonio Gandusio, Ruggero Ruggeri ir Eduardo De Filippo.
Gaisras atgaivino platesnę diskusiją apie kultūros paveldo apsaugą ir istorinių pastatų saugumą. Daugelis pabrėžė, kad tokie objektai yra ne tik architektūros paminklai, bet ir miesto tapatybės dalis.
Teatro nuniokojimas laikomas skaudžia netektimi Neapoliui, tačiau kartu išreikšta viltis, kad pastatas bus atstatytas ir vėl taps gyvu miesto kultūros centru.
