Kol krikščionys visame pasaulyje švenčia Kalėdas, milijonai tikinčiųjų tuo pat metu išgyvena smarkų spaudimą ir persekiojimą musulmonų daugumos šalyse. Tai apima tiek buvusias posovietines valstybes, tiek šalis, kuriose galioja šariato teisė, tiek ir formaliai pasaulietines valstybes, tokias kaip Turkija.
Remiantis 2024 m. Žmogaus teisių pažeidimų ataskaita, parengta Turkijos protestantų bažnyčių asociacijos, krikščionys šioje šalyje vis dažniau susiduria su neapykantos nusikaltimais ar kalba, grasinimais, diskriminacija ir atleidimu iš darbo dėl religijos.
Taip pat fiksuojami fiziniai išpuoliai, protestantų Bažnyčios nepripažinimas valstybiniu lygmeniu ir krikščioniškų kapinių trūkumas. Užsienio krikščionys deportuojami arba jiems draudžiama atvykti, atsisakant išduoti leidimus gyventi. Protestantiškoms bendruomenėms neleidžiama steigti savo bažnyčių ar rengti dvasinių vadovų – jos priverstos veikti kaip „asociacijos“.
Žiauriausias persekiojimas – Somalyje
Panašus krikščionių persekiojimas yra globalus reiškinys daugelyje musulmonų daugumos šalių. Somalyje, pasak žmogaus teisių organizacijos „Open Doors“, krikščionys patiria sunkiausią persekiojimą pasaulyje. Prisipažinti esant krikščioniu čia reiškia rizikuoti gyvybe.
Dideles Somalio teritorijas kontroliuojanti islamistinė teroristinė grupuotė „al-Shabaab“ siekia visiškai išnaikinti krikščionybę šalyje ir taiko griežtą šariato interpretaciją. Krikščionys dažnai nužudomi, o pastaraisiais metais teroristai ypač taikosi į krikščionių bendruomenių lyderius.
Beveik visi Somalio krikščionys yra atsivertėliai iš islamo, todėl patiria didžiausią grėsmę. Klanais grįstoje visuomenėje atsivertimas laikomas išdavyste. Aptiktam krikščioniui nedelsiant gresia smurtas ar mirtis.
„Open Doors“ pabrėžia ypatingą jaunų moterų atsivertėlių pažeidžiamumą. Jos dažnai slepiasi, patiria viešą žeminimą, namų areštą, seksualinį smurtą, pagrobimus, priverstines santuokas ar net vadinamąsias „garbės žmogžudystes“. Jei moteris jau buvo ištekėjusi, dažnai ji išskiriama prievarta, o vaikai atimami, kad būtų auginami islamiškai.
Karas kaip priedanga persekiojimui: Jemenas ir Sirija
Jemene, kur pilietinis karas tęsiasi nuo 2014 m., krikščionys nėra saugūs nė vienos iš konfliktuojančių pusių kontroliuojamose teritorijose. Husių stiprėjimas dar labiau apsunkino situaciją – net slaptos namų bažnyčios nebegali rinktis saugiai.
Sirijoje, po daugiau nei dešimtmetį trunkančio karo, krikščionių bendruomenė smarkiai sumažėjo. 2024 m. gruodį su „al-Qaeda“ siejama grupuotė „Hay’at Tahrir al-Sham“ perėmė Damasko kontrolę, nuvertė Basharo Assado režimą ir padidino spaudimą religinėms mažumoms.
Birželio 22 d. Šv. Elijo bažnyčios susprogdinimas Damaske nusinešė 25 gyvybes, iš jų 22 – krikščionių. Dar apie 60 tikinčiųjų buvo sužeisti. Po šio išpuolio savaitę beveik visos bažnyčios Sirijoje liko tuščios.
Afganistanas, Alžyras ir posovietinės šalys
Afganistane Bažnyčia veikia visiškame pogrindyje. Šalyje nėra nė vienos viešai veikiančios bažnyčios, o net skaitmeninis krikščioniškos medžiagos dalijimasis gali kainuoti gyvybę.
Alžyre uždarytos visos protestantų bažnyčios, mažiausiai 18 krikščionių gresia laisvės atėmimo bausmės. Katalikų evangelizacija laikoma nusikaltimu, o „Caritas Algeria“ veikla uždrausta.
Net pasaulietinėse posovietinėse valstybėse, tokiose kaip Kirgizija, krikščionys, ypač atsivertę iš islamo, patiria smurtą, socialinį spaudimą ir netgi draudimus laidoti mirusiuosius.
Afrika ir Artimieji Rytai – kraujo kaina
13 iš 20 pavojingiausių šalių krikščionims yra Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Nigerijoje situacija pati dramatiškiausia: organizacijos „Intersociety“ duomenimis, 2010–2025 m. buvo nužudyta 125 tūkst. krikščionių, sunaikinta 19 100 bažnyčių ir užimta daugiau nei 1 100 krikščioniškų bendruomenių.
Vakarų tylėjimas ir atsakomybė
Religijos laisvės gynėjai pabrėžia, kad Vakarų žiniasklaida ir vyriausybės dažnai ignoruoja krikščionių persekiojimą. Pasak ADF International atstovės Kelsey Zorzi, nuoseklus ir kontekstualus žurnalistinis darbas gali paskatinti realius pokyčius – diplomatinį spaudimą, teisines reformas ir didesnę apsaugą pažeidžiamoms religinėms bendruomenėms.
