„Žydus pagavo pavydas. Surinkę iš gatvės piktų žmonių, jie sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Paskui patraukė prie Jasono namų ir ten ėmė ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išduoti minios teismui.“ (Apd 17, 5)
Aštri reakcija, noras užtildyti ir pavojus gyvybei – su šiai iššūkiais susiduria Paulius skelbdamas Evangeliją. Tokios bėdos neretai ištinka ir šiandienos krikščionis, o tai vis dažniau vyksta ne besivystančios šalyse, kurios turi žemą demokratizacijos lygį, tačiau išsivysčiusiose Vakarų pasaulio kraštuose.
Deja, nemažai valstybių, kuriose formaliai įtvirtinta ir istoriškai ginama žodžio laisvė, yra tapusios ideologinių bandymų poligonu. Per keletą dešimtmečių į viešąjį gyvenimą ir teisines Vakarų valstybių sistemas prasiskynė kelią idėjos ir praktikos, paremtos radikalia asmens laisvės, tapatybės ir mažumų teisių samprata.
Bendrieji tokios sampratos bruožai yra šie: tikėjimas begaline asmens laisve formuoti savo tapatybę, net neigiant biologinę realybę (LGBT judėjimas), mažumų teisių gynimas ribojant žodžio laisvę (gali kalbėti, kol neįžeidi mažumos), siekis žmogų pašalinti iš visuomeninio gyvenimo dėl neteisingų pažiūrų (cancel culture).
Tokioje aplinkoje krikščionių, kurių misija yra kalbėti tiesą su meile (Ef 4, 15), viešasis gyvenimas tampa vis labiau kupinas iššūkių. Taip nutinka todėl, nes krikščionybė iš esmės pristato kitokią žmogaus prigimties ir laisvės viziją nei kultūriškai ir politiškai priimtini požiūriai dalyje Vakarų pasaulio valstybių.
Ypač lytiškumo ir gyvybės apsaugos srityje krikščioniška pozicija susilaukia ypatingo „cancel“ kultūros atstovų, o taip pat kartais ir teisinės sistemos puolimo. Tokių nūdienos krikščionio bėdų pavyzdys yra garsiai nuskambėjusi buvusios Suomijos vidaus reikalų ministrės Paivi Rasanen byla.
Ministrė buvo tris kartus vyriausiojo prokuroro paduota į teismą, nes rėmėsi Biblija ir įvardijo homoseksualius santykius kaip nuodėmingus, o patį homoseksualumą kaip vystymosi sutrikimą. Galiausiai paskutinėje instancijoje Aukščiausiojo Teismo sprendimu politikė buvo pripažinta kalta dėl neapykantos kurstymo. Be abejo, tokie teisminiai procesai Vakaruose dar nėra tapę norma, tačiau teisiminis persekiojimas nėra vienintelis būdas kaip krikščionys patiria visuomenės spaudimą.
Kitokio – ne teisinio – spaudimo apraiškų netrunkame pastebėti ir Lietuvoje. Galime paminėti du atvejus. Pirmasis – plati viešo pasipiktinimo banga nukreipta prieš kunigą Algirdą Toliatą, šiam paskelbus savo nepritarimą Stambulo konvencijai. Anksčiau visuomenės mylėta asmenybė tapo socialinėje erdvėje kilusio puolimo auka, nes išdrįso pareikšti krikščioniui savaime suprantamą poziciją – negalime mūsų valstybėje įtvirtinti objektyviai realybei priešingos lyties sampratos.
Per keletą dešimtmečių į viešąjį gyvenimą ir teisines Vakarų valstybių sistemas prasiskynė kelią idėjos ir praktikos, paremtos radikalia asmens laisvės, tapatybės ir mažumų teisių samprata.
Akademinėje erdvėje puolimo susilaukė prof. dr Birutė Obelenienė, mat jos dėstoma pozicija lytiškumo klausimais esą yra krikščionybės primestos nepagrįstos normos. Abejais visuomeninio puolimo atvejais oponentai apeliuodavo į idėją, jog krikščioniškas požiūris negali būti politiką ar mokslo pasaulį formuojantis veiksnys.
Žinoma, tokie visuomeniniai pasipiktinimo šuorai dar nėra persekiojimas tikrąja to žodžio prasme. Krikščionys vis dar gali nebaudžiami skelbti savo įsitikinimus ir liudyti evangelinę tiesą. Visgi, šie viešo pykčio proveržiai atskleidžia tikintiesiems nepatogią, gal kiek primirštą tiesą. Net nepatiriant teisinio ar fizinio persekiojimo, vietos viešajame diskurse krikščioniškai pozicijai tenka vis mažiau. Ji vis labiau išstumiama į privačią erdvę, o bet kokia principinga krikščionio vieša pozicija pradedama laikyti nederama – juk valstybė ir Bažnyčia turi būti atskirtos!
Pradžioje išvardint trys įprasto šiuolaikinio vakariečio mąstymo bei veikimo atspirties taškai jau buvo įvardinti kaip minėtos priešpriešos variklis. Radikali tapatybės samprata, mažumų teisių įtvirtinimas ir iš šių mąstymo schemų kylanti cancel kultūra – dabartinio visuomenės iššūkio krikščionims ašis, aršiausias sekuliarumo ir krikščioniškumo konflikto taškas.
Juk visais trim aspektais krikščioniškoji mintis radikaliai nesutinka su įprastomis nūdienos pažiūromis. Visų pirma su ugdyme, medijose ir bendrai populiarioje kultūroje glūdinčiu požiūriu, jog žmogaus prigimtis yra ne kažkas objektyvaus ar apibrėžto, bet priešingai – kiekvienas asmuo, ignoruodamas objektyvią tikrovę, gali rinktis kokią tik nori lytinės tapatybės ar bendro gyvenimo formą.
Nėra objektyviai žmogaus gėrio atitinkančių veiksmų, nes nėra jokios aiškios žmogaus prigimties. Žmogus yra laisvas rinktis, o toks pasirinkimas socialinėje erdvėje ypač reiškiasi lytiškumo sferoje pripažįstant įvairių santykio formų lygiavertiškumą (homoseksualūs santykiai ne blogiau už heteroseksualius santykius). Galiausiai pripažįstama galimybė keisti net lytį.
Atmetus žmogaus prigimtį kaip gimties duotybę ir pripažinus asmens laisvę save vis iš naujo perkurti, net pačiais radikaliausiais būdais, randasi sekanti šiuolaikinio mąstymo pakopa. Tampa būtina kiekvieną naują savęs realizacijos būdą teisiškai ginti ir pripažinti lygiaverčiu visoms kitoms žmogiško gyvenimo formoms.
Kiekviena grupė, turinti tam tikrą, net ir objektyvia realybe neparemtą tapatybę, yra valstybės saugotina mažuma. Bet kokia tam tikros tapatybės kritika irgi tampa sunkiai suvokiama, mat nėra objektyvaus kriterijaus pagal ką vienas ar kitas gyvenimo būdas galėtų būti laikomas geresniu. Tas, kuris siekia pateikti nors kiek aiškesnį moralaus gyvenimo modelį, tampa savo valią kitiems primetančiu tironu.
Tokiais „tironais“ visų pirma yra savo tikėjimą rimtai priimantys krikščionys. Bibliniu apreiškimu paremta antropologija besivadovaujančiam žmogui akivaizdu – žmogus turi ribas ir iš Dievo gautą prigimtį, kurios nepaisyti reiškia rinktis nepalaimintą t.y. nelaimingą gyvenimą bei atskirtį nuo Dievo.
Prigimtis čia suvokiama kaip žmogaus klestėjimo pagrindas, reikia gyventi ją atitinkantį gyvenimą. Savaime suprantama, kad krikščionis, trokštantis savo artimui gėrio, turi troškimą padėti pastarajam vaduotis iš jo tikrąjį žmogišką orumą žeminančio gyvenimo būdo, į kurį papuolama ignoruojant tiesą apie žmogaus prigimties tikslą ir ribas.
Supratus krikščioniško ir šiuolaikinei visuomenei būdingo požiūrio į žmogų skirtumus tampa aišku, kad konfliktas tarp šių dviejų stovyklų yra užprogramuotas. Mažumų teisių gynimo požiūriu Kristaus tikinčiojo tvirtinimas, jog „…vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27) yra neleistinas priešinimasis kito laisvei save laisvai apsibrėžti. Kol visuomenės pamatinės nuostatos nesikeis link objektyvesnės žmogaus prigimties sampratos, tol galime tikėtis visuomeninio ir net teisinio konflikto aštrėjimo.
Jei dar to nepadarė, krikščioniui pats laikas prasivalyti akis ir budintis iš miego. Nebegyvename krikščioniškos etikos pripildytoje aplinkoje, dabartinė visuomenė stovi ant krikščioniškosios civilizacijos griuvenų, nors ir išlaiko kai kuriuos krikščioniškumo rudimentus. Tikintieji netruks vis labiau ir labiau tapti Personae non gratae viešoje erdvėje, to pradžią aiškiai matome ir Lietuvoje nuskambėjusiuose viešose pykčio kampanijos prieš žmones, išsakančius paprasčiausias prigimtiniam protui prieinamas tiesas (Toliatas, Obelenienė).
krikščioniui pats laikas prasivalyti akis ir budintis iš miego.
Kaip matyti iš Paivi Rasanen atvejo, tokios priešiškos nuostatos, jei yra įtvirtinamos įstatyminėje bazėje siekiant saugoti žmones nuo neapykantos kalbos, labai greitai gali virsti tiesiog teisiniu krikščionių persekiojimu. Mūsų tėvynėje teisinio persekiojimo dar tiesiogiai nesulaukėme, tačiau nepatogių pažiūrų krikščionys be abejonės nebegali tikėtis skelbti savo pažiūras be jokių pasekmių. Už netinkamas nuomones, ypač lytiškumo klausimai, yra baudžiama pašalinimu iš „tolerantiškos“ visuomenės arba net raginimais atimti iš žmogaus darbo vietą, kaip buvo bandoma daryti profesorės Obelenienės atveju.
Kelias tėra vienas: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją.“ (Ef 6, 14-15) Suvokdami, jog pažinę Kristų jie pažino tiesą, krikščionims belieka gyventi taip, kad „Kalbėdami tiesą su meile...“ (Ef 4, 15) nepabūgtų šiandienos iššūkių ir siektų, jog žmonės pažintų Dievą, kuris kartu yra meilė ir tiesa. Nors atstūmimą patirti yra baugu, tiesos žinios skelbimas yra krikščionio pareiga.
Tik tikėdami, kad Tas, kuris jau nugalėjo mirtį ir patyrė didžiausią pažeminimą, yra su mumis, įgausime drąsos sutikti nūdienos iššūkius ir nepasiduoti nevilčiai. Nėra pagrindo bijoti, nes jis jau nugalėjo pasaulį.
