Už lango lyg niekur nieko šviečia saulė, o feisbuko feed’e pamatau nuotrauką. Vežimėliai tušti. Tiek Ukrainos angeliukų jau atėmė karas, ir jis dar nesibaigė.
Įsivaizduokit mamą, kuri jau pažįsta tuščio vežimėlio bedugnę. Neduok Dieve, ką ji išgyvena šitam kare. Ir ką išgyvena tos motinos – ir jaunos, energingos, ir senos, ligotos – kurios dabar yra Lietuvoje, į kurią bėgo, kaip stovi.
Paromis važiavo tamsiais, nešildomais traukiniais, užtrauktomis žaliuzėmis, kuriuose kiekviena pėda buvo suskaičiuota. Ten sėdėjo, stovėjo, gulėjo žmogus. Kita moteris. Kiti vaikai. Jie verkė. Jiems buvo tvanku, baisu, liūdna, nejauku. Jie klausinėjo daug dalykų. Tie, kurie kelionėse labiausiai užknisa – „ar ilgai dar? ar jau atvažiavome?” – šįkart buvo patys paprasčiausi. Ir vis reikėjo kažką atsakyt, kažkaip paguost, pameluot apie atostogas, padrąsint, nuramint.
Traukiniai, pilni išardytų šeimų ir nežinomybės. Jais važiavo moterys, palikusios savo namus, savo vyrus, su kuriais gal dar susitiks.
Gal susikals savo svajonių suolelį prie jūros, kad galėtų apsikabinę lydėti saulę pačių gyvenimo saulėlydyje.
Gal susitiks, bet gyvenimas niekada nebebus, koks buvo. O gal ir nebepasimatys.
Gal tai buvo paskutinis kartas, kai tėtis su sūnum susilietė delnais per traukinio langą. Ir tas, kuris verkdamas prie autobuso dukrai plaukus bučiavo – gal ir jo nebėra? Gal net nuotraukose neliks, nes jos išlėkė į orą, sprogus namams…
Ir tada, kai tos moterys, galop atvykusios į nepažįstamą šalį, paprašys rankšluosčio, pamperso, keptuvės, grikių ar pieštukų, – nepasidalinsite? Pasišaipysite, kad per gerai apsirengus, ir kortelė turbūt netuščia? Įtariai nuseksit žvilgsniu, nes gi 0132atvažiavo čia, tuoj mūsų vyrus nuvilios”? Paprašysit didesnių nuompinigių, nes gi 0132valstybė jiems va tuoj tūkstančius mokės”? Pavydėsit tų valdiškų pinigų, nes 0132o ką mums davė”?
Jei taip, tai dar kartą pažiūrėkit į tuščių vežimėlių nuotrauką Turgaus aikštėje. O tada savo vaikus apsikabinkite. Savo vyrą išbučiuokite, išsivirkite vakarienę, valgykite ir dėkokite dangui, kad jūs viską turite. Kad nuo vakarienės jūsų neatitraukia sirenos. Kad vaikams nenutrauktos galūnės, ir jūsų mergaitė gali svajoti apie rožinį nagų laką, o ne rožinį rankos protezą.
Dėkokite Ukrainos vyrams, kurie laimės savo ir mūsų visų karą, ir dėka jų jūsiškiams eiti į karą gal ir nereikės.
Dėkokit savo mamoms ir anytoms, kurios turi sodus, ir prikonservuos jums pomidorų, agurkų, kuriuos užaugins žemėje be kareivių sagų. Ir dėl tų cukinijų nebepykit – ką duos, tą imkit. O paėmusios pasidalinkit.
Dėkokite, kad gyvenate. O gyvenate pasaulyje žmonių, kuriame reikia dalintis, nes niekad nežinai, ar tau kada neteks svetimų žmonių pagalbos prašyti.
Gal nervai ištampyti, gal pasitikėjimas žmonėmis – ribotas. Gal supyksit, išgirdus grubiau atsakančią kurią nors ukrainietę. Bet supraskit – jos yra tigrės, šį laiką kovojančios taip, kaip dar pačios nežinojo, kad sugeba. Ir ne visada viskas gaunasi minkštai ir pūkuotai, net jei ant peties ir nekabo automatas.
Gali būti, kad išgirsite istorijų, kurios garbės nedaro. Vėlgi – karas, visokių tarakonų išlenda. Bet neskubėkite jomis dalintis, ypač, jei nežinote pirminio šaltinio, nes naudingų idiotų ir taip per akis.
Bus dar daug baisių žinių. Bus sukrėtimų. Bus akimirkų, kai pagalvosit – aš jau aukojau žmonėms, aukojau jų keturkojams, organizacijoms, vežiau labdarą, savanoriavau, daugiau nebeturiu, kaip prisidėti. Bet nesustokite.
Nenusipirkim šį pavasarį naujų batų, – tegul toks bus sezono šūkis. Geriau dar kartą pasidalinkim. Ir dar kartą. Ir dar.
O toms blakstienų klijuotojoms, kurioms atrodo, kad 0132visko čia kažkaip perdaug tiems pabėgėliams”, siūlau telefone susirasti ne tik selfio kamerą, bet ir kalkuliatorių ir savo ilgais nagais primesti, kiek pinigų iš klienčių pastaraisiais metais paėmė cash’u, nemušdamos jokio čekio ir nemokėdamos jokių mokesčių.
Tada bus galima padiskutuoti ir apie nemokamą (ukrainiečiams) autobuso bilietą.
