Mėginu suprasti, kodėl kai kurie, atrodo, ir nekvaili, ir geranoriški žmonės taip neadekvačiai priėmė Zitos Šličytės kalbą Seime? Ar vėl suveikė tas pats miesčioniškas susireikšminimas ir geidavimas: „Ak, negadinkite mums šventės!”?
O juk ta mūsų šventė, kaip tyčia – per gavėnią, kuri turi kiekvienam tikinčiam katalikui tam tikrus įpareigojimus. Pavyzdžiui, atlikti gailestingumo darbus kūnui ir sielai.
Kas primiršo, primenu.
Septyni gailestingumo darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą (nuogą) aprengti, keleivį (benamį) priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.
Septyni gailestingumo darbai sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, piktą darantį sudrausti (nusidėjėlį įspėti), įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.
Karas Ukrainoje, milijonų be namų likusių žmonių kančios labai jautriai palietė daugelio mūsų širdis, ir gailestingumo darbai kūnui be didesnio raginimo įtraukė daugelį ir tikinčių, ir netikinčių.
O kaip su gailestingumo darbais sielai?
Atkuriamojo Seimo narė Z. Šličytė Seimo rūmuose kreipėsi į savo kolegas tuose pačiuose „namuose”, kur ji kažkada su bendražygiais plušėjo prie LR Konstitucijos, ir kurios ne vieną nuostatą, kaip ji įrodė citatomis iš Konstitucijos, dabartiniai Seimo nariai arba pamiršo, arba iškreipė.
Tad Kovo 11-oji ir Seimo rūmai, regis, pati tinkamiausia vieta ir pati tinkamiausia proga atlikti kai kuriuos gailestingumo darbus, skiriamus sielai: „nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, piktą darantį sudrausti”.
Kas čia susikerta su Bažnyčios mokymu ir didesne išmintimi, turtingesniu gyvenimo patyrimu apdovanoto žmogaus įsipareigojimu?
Gal buvo pasirinkta netinkama forma? Gal Z. Šličytė savo kalboje pavartojo kokius įžeidžiančius, žeminančius epitetus? Gal tyčiojosi, taip, kaip iš jos, einančios iš Seimo salės, tyčiojosi kai kurie vyriškos padermės Seimo nariai?
Nieko panašaus… Tik savo kalbą oratorė skaitė ne kaip robotas ar zombis, o kaip buvo įprasta Sąjūdžio laikais: gyvai, emocingai. Taip paprastai daro visi geri oratoriai, kurie kalba ne dėl „paukščiuko” ataskaitoje, o norėdami būti išgirsti.
Ir buvo išgirsta!
Daug oratorę palaikančių, pritariančių, dėkojančių balsų. Bet jie – tylūs, nes sklinda betarpiškai, iš lūpų į ausis…
Užtat pasipiktinusių, plūstančių balsams suteikti visi šiuolaikiniai „garsiakalbiai” – kas jau tapo tradicija laisvoje, demokratiškoje Lietuvoje. Bet – nė vieno argumento, įrodančio, kad Z. Šličytės priekaištai nepagrįsti! Tik plūdimai ir žeminantys epitetai.
Nustebino vieno gerbiamo, labai žinomo žmogaus „argumentas”: esą, dėl karo Ukrainoje, dėl grėsmės taikai ir saugumui visoje Europoje buvo pasirinktas labai netinkamas laikas, nes jau vien LGBT paminėjimas kiršinąs žmones.
Ar tai tiesa? O jei tiesa, tai kodėl, žinodamas, kad visos kalbos, liečiančios LGBT, neva kiršina žmones, Seimas į savo darbotvarkę įtraukė būtent klausimą, liečiantį LGBT? Ar tas klausimas svarbesnis Lietuvai ir už Ukrainos laisvę, ir už mūsų visų saugumą?
Kas tada yra kiršintojas? Išeina, Seimas.
Gerbiama Z. Šličytė tik „davė grąžos” (arba išmintingos politikos pamoką) kiršintojui – agresoriui.
Gerbiama Z. Šličytė tik „davė grąžos” (arba išmintingos politikos pamoką) kiršintojui – agresoriui.
Šiandien ji, spėju, toliau tęsia pradėtuosius gerus darbus sielai: įžeidimus atleidžia, nuoskaudas nukenčia…
O ką darome mes? Kur mūsų gailestingumo darbai sielai?
Deja, daugelis net nežino, kas yra siela. Užtat labai gerai žino, kas yra kūnas ir ko jam reikia.
Tai nėra blogai. Blogai – puikuotis savo darbu, savo pagalba kūnui. Dar blogiau – atiduoti Ukrainos pabėgėliams purvinus, suplyšusius drabužius, nešvarias antklodes – savo gyvenimo šiukšles.
Deja, pasitaikė ir tokių „geradarių”. Ir gal būt, mūsų šalį tokiu elgesiu žemina būtent tie, kurie labai garsiai smerkia taurią, drąsią, veidmainiauti ir prisitaikyti prie valdžios neišmokusią moterį….
Kaip krikščionė, meldžiu: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nesižino, ką darantys”. O kaip paprastas nuodėmingas žmogus, labai nustebsiu, jei Viešpats jiems atleis…
Viešpatie, gelbėk mūsų sielas! O kūnu, atrodo, mokame rūpintis patys?
