Kaip ir dauguma mano kartos atstovų, neprisimenu, kada prasidėjo interneto optimizmas, bet prisimenu, kada jis baigėsi. Vidurinę mokyklą baigiau 2006 m., o pirmasis “iPhone” buvo išleistas 2007 m., taigi mano vaikystė beveik nebuvo paženklinta dabar visur esančių ekranų, kurie dominuoja dabarties vaikystėje, išskyrus nedaugelio itin budrių tėvų, sąmoningai plaukiančių prieš srovę.
Tačiau netrukus pasirodė išmanieji telefonai ir socialinė žiniasklaida, ir mes greitai supratome, kad skaitmeninis pasaulis gali formuoti ir net pakeisti tikrąjį. Kai kuriems iš mūsų pasisekė, kad priklausomybė atsirado tik nuo prietaisų ar socialinės žiniasklaidos. Dauguma įklimpo į pornografiją.
Interneto optimistų liko nedaug, ir sutariama, kad socialinė žiniasklaida bei išmanieji telefonai mums pakenkė taip, kaip mes dar tik pradedame suprasti. Dabar žinome, kad socialinės žiniasklaidos sumanytojai sukūrė platformas, kurios buvo sukurtos tam, kad paverstų mus beviltiškais narkomanais.
Pirmasis “Facebook” prezidentas Seanas Parkeris pasakė: “Mąstymo procesas, kurio metu buvo kuriamos šios programos, o “Facebook” buvo pirmoji iš jų, buvo susijęs su klausimo: kaip sunaudoti kuo daugiau jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio? O tai reiškia, kad turime… retkarčiais suteikti jums nedidelį dopamino pliūpsnį, nes kažkam patiko nuotrauka ar įrašas, arba kažkas jį pakomentavo.”
Parkeris pažymėjo, kad didžiosios dalies mūsų skaitmeninio pasaulio kūrėjai sukūrė “socialinio patvirtinimo grįžtamąjį ryšį”, kuris prilygsta “naudojimuisi žmogaus psichologijos pažeidžiamumu”, ir kad jie tai suprato “sąmoningai”, bet vis tiek tai darė.
Kitaip tariant, jei jums kyla klausimas, kodėl susiduriate su priklausomybe nuo išmaniojo telefono ar interneto, taip yra todėl, kad naudojate įrankį taip, kaip jis buvo sukurtas naudoti. Sunku suvokti socialinį to poveikį: beveik visuotinis pornografijos vartojimas, skatinantis prievartavimo kultūros atsiradimą, ir psichikos sveikatos pandemija, dėl kurios Ligų kontrolės ir prevencijos centro ataskaitoje pažymima, kad beveik 60 proc. JAV merginų jaučiasi “nuolat liūdnos ar beviltiškos”. Tai karta, kurios protus užvaldė internetas.
Nicholaso Carro revoliucinė knyga “The Shallows” (2011 m.) paskatino diskusijas apie tai, kaip internetas mus keičia, ir nuo to laiko vis daugiau duomenų rodo, kad jo niūri analizė buvo teisinga. Carro darbas tapo pagrindu kitiems intelektualams pradėti abejoti mūsų skaitmeninio pasaulio aspektais. Vienas geriausių yra Samuelis D. Jamesas, amerikiečių evangelikų intelektualas, savo naujienlaiškyje “Skaitmeninės liturgijos” (angl. Digital Liturgies) pateikęs vieną įžvalgiausių analizių, kokią man teko skaityti.
Tai karta, kurios protus užvaldė internetas.
Jamesas, mano nuomone, yra vienas iš nedaugelio kylančių krikščionių intelektualų, galinčių pasakyti kažką būtino ir unikalaus. Jo knygą “Skaitmeninę liturgiją” baigiau per du prisėdimus ir manau, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas krikščionis, kuris sprendžia skaitmeninio pasaulio pasekmes, o jei to nedarote, turėtumėte tai padaryti.
Jamesas yra krikščioniškos leidyklos “Crossway” redaktoriaus pavaduotojas ir kartu su žmona bei trimis vaikais gyvena Luisvilyje, Kentukio valstijoje. Jis maloniai sutiko atsakyti į mūsų klausimus.
Pradžioje pastebėjote, kad: “Pati interneto sandara formuoja mūsų protą – ne tik tai, ką mes vartojame, bet ir kaip mes tai vartojame. Kadangi visas mūsų gyvenimas vis labiau grindžiamas internetu, mes iš esmės esame verčiami matyti pasaulį tam tikrais būdais ir gyventi tam tikrais būdais.” Man atrodo, kad jūsų knygos išvada yra ta, kad nors negalime pabėgti nuo interneto, turime priešintis tam, kaip jis mus formuoja. Ar tai praktiškai įmanoma, turint omenyje didžiulę priklausomybę sukeliančią platformų ir turinio galią?
Manau, kad taip! Vienas iš Nicholaso Carro knygos “The Shallows” (“Sekluma”), kuri padarė didelę įtaką mano knygai, teiginių yra, kad žmogaus smegenys yra itin “formuojamos”. Kalbama apie vadinamąjį kognityvinį plastiškumą. Tai svarbi priežastis, kodėl skaitmeninės technologijos daro tokį poveikį. Tačiau tai galioja ir priešinga kryptimi. Galime imtis priemonių, kad sušvelnintume ir net pasipriešintume interneto poveikiui psichikai, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios pirmiausia jaučiame šį poveikį.
Daugeliui žmonių pirmas ir svarbiausias žingsnis, kurį jie žengs, bus paprasčiausiai nustoti naudotis skaitmeninėmis technologijomis, kurios neatitinka jų vertybių. Nesvarbu, ar tai būtų socialinės žiniasklaidos paskyros panaikinimas, ar telefono naudojimo apribojimas, ar tiesiog susilaikymo laikotarpis, kovoti su žalingu skaitmeninės žiniasklaidos poveikiu iš tikrųjų nėra taip sudėtinga, kaip daugeliui gali atrodyti.
Ir manau, kad yra labai didelė tikimybė, jog vyriausybės ir išrinkti lyderiai palengvins šias pastangas paprastam žmogui. Atrodo, kad vis labiau suvokiama, kokią priklausomybę sukelia kai kurios iš šių technologijų. Tai labai realus visuomenės sveikatos krizės elementas. Nesunku įsivaizduoti ateitį, kai išmanieji telefonai bus taip pat stigmatizuojami kaip cigaretės.
Nesunku įsivaizduoti ateitį, kai išmanieji telefonai bus taip pat stigmatizuojami kaip cigaretės.
Vienas iš skaitmeninio amžiaus aspektų, kuriam pradedama skirti daugiau dėmesio, yra tai, kaip jis pakeitė mūsų socialinę vaizduotę. Pažymėjote, kad “keičiantis žmonių kultūrai, keičiasi ir istorijos, kurias pasakojame sau… mus gali sužavėti ir pakeisti ne tik istorijų turinys, bet ir jų forma”.
Vienas iš dalykų, kuriuos pastebėjau krikščionių bendruomenėse, yra tai, kaip išmaniųjų telefonų atsiradimas skatina kartų patirties suardymą – kad bendros istorijos, kuriomis grindžiamos šios bendruomenės, yra pakeičiamos, pakertamos arba pamirštamos. Senelių istorijas, bendruomenės istoriją, šiuos dalykus keičia “begalinis skrolinimas”, dabarties tironija. Virštikrovė paprasčiausiai yra daug patrauklesnė už kolektyvines įkūnytos bendruomenės patirtis. Ar ir jūs pastebėjote šį iššūkį? Kaip, jūsų nuomone, galėtume jį spręsti?
Šeimoje pažįstami ir mylimi paaugliai ir paauglės internete atranda įtakingų asmenų, kurie jiems sako, kad jų nesaugumo jausmas ir socialinis nerimas kyla dėl to, kad jie tikriausiai turi kitokią lytinę tapatybę. Tai nuotolinio influencerio – kuris gali asmeniškai pelnytis iš tokio turinio – žodis, o ne motinos, tėvo, brolio, sesers, senelio, kurie šį vaiką pažįsta labai asmeniškai. Akivaizdu, kad čia daug kas vyksta, bet viena neabejotina dinamika yra socialinės žiniasklaidos pasaulio žavesys.
Tačiau net ir nesant tokių dalykų kaip lyčių revoliucija, socialinės žiniasklaidos epistemologija radikaliai prieštarauja bendruomenės vertybėms. Internetas mus izoliuoja. Jis suteikia mums dievišką laisvę kurti savo tikrovės pojūtį. Bendruomenė klesti tada, kai žmonės turi pasikliauti ne tik savimi, bet ir vieni kitais, kad įprasmintų gyvenimą.
Atomizuojanti interneto aplinka tai savaime pažeidžia. Manau, kad kovoti su šia dinamika reikia pradėti nuo pripažinimo, kad per daug mūsų šiuolaikinio gyvenimo organizuota remiantis technologiniu efektyvumu ir privatumu. Manau, kad po 20 metų atsigręšime atgal ir visiškai nustebsime, kad kuris nors iš tėvų kada nors įteikė savo mažam vaikui planšetę, telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį ir leido jam gyventi vienam savo kambaryje.
Internetas panaikino saugiklius ne tik pagrindinėje žiniasklaidoje ir kitose elitinėse institucijose, bet ir bažnytinėse bendruomenėse. Jei vaikai ir jaunimas yra internete, suaugusieji praranda galimybę pateikti naują informaciją bibliniame kontekste (pavyzdžiui, labai tikėtina, kad jie pamatys Pride mėnesio turinį gerokai anksčiau, nei jų tėvai su jais aptars LGBT klausimus), o alternatyvios istorijos ir pasaulio matymo būdai, sukurti talentingų pasakotojų, jau dabar yra tyrinėjami. Tai matau daugelyje krikščioniškų vidurinių mokyklų – mokytojai apstulbę sužino, kad mokinių socialinę vaizduotę formuoja ne krikščionybė, o socialinė žiniasklaida įvairiais klausimais – nuo įvardžių iki tos pačios lyties asmenų santykių. Kaip galime į tai reaguoti?
Manau, reikia visuotinai pripažinti, kad krikščionys iš esmės nesuprato, kas yra žiniatinklis. Mes tiek daug dėmesio skyrėme akivaizdžiai amoralaus turinio filtravimui, kad nepastebėjome, jog žiniatinklis yra mokytojas, kurio pamokos formuojamos pagal ekspresyvaus individualizmo įvaizdį. Internete visada, visada, visada bus įdomu, jei kas nors prisistatys esąs kitos lyties arba manys, kad du, trys ar keturi žmonės gali būti susituokę. Kodėl? Todėl, kad internetas – tai išsklaidyta buveinė, tikroviška struktūra, leidžianti suvokti, kad tikrovė nėra duotybė, yra tik individuali valia. Štai kas mes visi prisijungę esame.
Esame protinė valia, projektuojama į ekraną. Krikščioniškoji ortodoksija turi tiek pat intuityvios prasmės epistemologiniame žiniatinklio kontekste, kiek įdegio kremo idėja giliavandeniam jūros gyvūnui. Tiesiog tarp internetinės terpės ir krikščioniškos žinios esama gilaus disonanso.
Esame protinė valia, projektuojama į ekraną.
Kalbant apie atsaką, manau, kad bažnyčios turi imtis iniciatyvos ir dar kartą pabrėžti asmeninę mokinystę, ypač mokinystę, kuri leidžia kartoms bendrauti tarpusavyje ir nurodo Dievo duoto plano grožį. Kai kurios bažnyčios to nepastebi, nes nenori įžeisti progresyviųjų bendruomenės narių jautrumo. Kiti to nepastebėjo, nes taip susitelkė į politines krikščioniškojo mokymo pasekmes, kad mano, jog jų nariai mato jo grožį, nors iš tikrųjų nemato.
Pažymėjote, kad internetas “labai panašus į pornografiją”. Ką turėjote omenyje?
Pornografijos esmė – tai, kas iš tikrųjų yra dviejų subjektų (vyro ir moters) patirtis, paversti vartojama preke. Seksas nėra prekė. Tai nėra kažkas, ką atskiras individas gali akimirksniu atsisiųsti ir, pasiekęs savo tikslą, išmesti. Seksas yra asmeniškas. Jis žmogiškas. Jis patiriamas. Pornografija, ypač internetinė, sukuria dirbtinį produktą, kuris iš tikrųjų negali patenkinti, nes buvo paimtas iš kažko, kas yra ontologiškai skirtinga.
Vis dėlto tai panašu į viso žiniatinklio veikimo principą. Žiniatinklis yra įrankis, leidžiantis paversti pasaulį – idėjas, santykius, patirtį ir t. t. – kažkuo, ką galime valdyti ir vartoti savo nuožiūra. Kaip pornografija pigiai imituoja intymumą, taip ir žiniatinklis pigiai imituoja tokius dalykus kaip kelionės, draugystė, grožis ar pokalbiai. Tai nereiškia, kad viskas internete yra pornografija. Vartojant Nicholaso Carro terminą, žiniatinklio “intelektualinė etika” yra identiška pornografijos etikai.
Dėl interneto pornografija tapo beveik visur paplitusi. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad yra daug socialinių medijų platformų – pavyzdžiui, Instagrame – kurios iš prigimties pavojingos krikščionims vyrams, ypač dėl to, kad jose neįmanoma praleisti jokio laiko, nesusidūrus su tuo, kas anksčiau būtų laikoma švelniąja pornografija. Ar yra platformų, kurių krikščionys turėtų visiškai vengti?
Pirmiausia turėčiau pabrėžti, kad išmintis visada turi asmeninį pobūdį. Žmonės turi žinoti savo silpnybes, polinkius, pagundas ir pan. Tai, kas teisinga man, ne visada gali būti teisinga jums. Tai nėra pigus išsisukinėjimas, tai giliai krikščioniškas ir biblinis būdas mąstyti apie mūsų moralinį gyvenimą.
Manau, kad interneto ekonomikoje akivaizdu, jog seksas visada bus parduodamas, todėl labai pelningos technologijų bendrovės visada links prie seksualinio turinio. Jos gali uždrausti pačius akivaizdžiausius ir ekstremaliausius dalykus, tačiau visada bus labai toleruojamas nepadorumas, nes tai yra dėmesio traukos auksas, o visas interneto verslo modelis yra vartotojo dėmesio išlaikymas.
interneto ekonomikoje akivaizdu, jog seksas visada bus parduodama.s, todėl labai pelningos technologijų bendrovės visada links prie seksualinio turinio
Tačiau kalbame apie nuogybes, kai pokalbį apie geismą ir emocinę neištikimybę galima lengvai išplėsti ir įtraukti kitus dalykus, kurių filtras ar atskaitomybės ataskaita nepažymėtų. Nenoriu perdėtai priekabiauti prie “Instagram”, bet mūsų turimi duomenys apie jaunų merginų psichinę sveikatą, kai jos naudojasi “Instagram”, yra tokie stulbinantys, kad man kyla klausimas, ar nėra pornografijos emocinio poveikio moterims.
Žiūrėjimas į tobulų žmonių nuotraukas su jų tobulomis šeimomis, tobulomis atostogomis, tobulais kūnais ir tobulu gyvenimo būdu taip pat yra savotiška pornografija. Ji sužadina tą pačią vartotojišką dvasią, tą patį nepasitenkinimą realiu gyvenimu, kaip ir seksualizuoti vaizdai.
Kurį laiką galvojau, ar “transseksualų šėlsmas”, kaip jį vadina Abigail Shrier, būtų buvęs įmanomas be interneto, ir mane sužavėjo, kad apie tai kalbama knygoje “Skaitmeninės liturgijos”. Ar, jūsų nuomone, transseksualų šėlsmas galėjo įvykti, tarkime, 2001 m.?
Geras klausimas. Lyčių disforija egzistuoja jau labai seniai. Ir visada buvo žmonių (istoriškai daugiausia vyrų), kurie gaudavo tam tikrą seksualinį pasitenkinimą apsimesdami priešingos lyties atstovais. Tikrai unikali mūsų laikams yra idėja, kad tavo tapatybė ir tavo kūnas yra ne tik atskiri dalykai, bet daugeliu atvejų visiškai priešingi. Mūsų žmogiškojo asmens samprata tapo visiškai nežemiška, ir aš tikrai manau, kad tai galima paaiškinti tuo, kad mūsų patirtis su kitais asmenimis tapo skaitmenizuota.
Shrier knygoje pabrėžia, kad beveik visose iki šiol buvusiose kartose daugumą lytį keičiančių žmonių sudarė vyrai. Tačiau dabar atrodo, kad šis užkratas labiausiai plinta tarp merginų. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Manau, kad unikalus socialinio interneto izoliacijos, seksualizavimo ir išsiskyrimo kokteilis ypač stipriai veikia moteris.
