Neseniai Rusija pareiškė, kad dislokuos savo branduolinius ginklus Baltarusijoje. Tai, esą, yra dėl didėjančios grėsmės iš NATO, Vakarų šalių, Ukrainos – istorija ta pati, nieko naujo. Tačiau, kaip ir bet kuris faktas, bent kiek susijęs su branduoliniais ginklais, o taipogi ir žinia, kad jie artėja prie mūsų sienų, dažnam sukelia nerimą, išgąstį, pasimetimą ir nori nenori kyla klausimas – o kas dabar bus?..
Šį klausimą panagrinėsime per kelias skirtingas perspektyvas. Visų pirma, reikia suprasti, kad Rusija bet kokiu atveju turi daug branduolinių ginklų ir tokių raketų nešėjų, kurios leidžia pasiekti ir kitą žemyną, ką jau kalbėti apie Lietuvą. Rusija nuolat skalambija apie tai, kaip ji jau tuoj tuoj pasiųs savo baisiąsias raketas tiesiai į sprendimų priėmimų centrus Europoje ar net į patį Vašingtoną. Taigi, tokiu atveju raketų dislokavimas keliais šimtais kilometrų į Vakarus nelabai ką keičia.
Kitas dalykas – tie ginklai netampa Baltarusijos nuosavybe, ir ne Baltarusija priiminėtų sprendimus juos panaudoti. Baltarusija yra faktiškai Rusijos visiškai kontroliuojama šalis. Rusija naudojasi jos infrastruktūra, taip pat išnaudoja ją kaip sandėlį ar placdarmą saviems tikslams siekti. Ukrainos karo pradžioje Rusija perkėlė į Baltarusiją dalį savo kariuomenės ir tuomet atakavo Ukrainą, įsiverždama per Baltarusijos sieną. Taigi, nors branduoliniai ginklai techniškai ir būtų kitoje šalyje, juos visiškai kontroliuotų ta pati Rusija.
Trečia – Rusija jau kuris laikas grasina panaudoti branduolinius ginklus, ir tikrai buvo ne vienas atvejis, kai daugelis galvojo, kad, neduok Dieve, bet greičiausiai ta valanda tuoj išmuš. Turiu omeny Rusijos pralaimėjimus mūšio lauke, atsitraukimą ir nesibaigiančias nesėkmes – visa tai tarsi turėtų paskatinti paskutinio dar likusios ginklo panaudojimą, jei visa kita iki šiol nesuveikė.
Taipogi reikia prisiminti ir Rusijos pareiškimus, kad jei Ukraina bandys atsiimti okupuotas teritorijas, ar juo labiau Krymą, Rusija tai priims kaip grėsmę savo šalies išlikimui, o tai pagal jos nacionalinį karinį kodeksą jai leistų panaudoti branduolinius ginklus. Tačiau Ukraina sėkmingai ginasi ir ruošiasi išlaisvinti savo teritorijas, tolimojo nuotolio ginklais nuolat atakuodama ne tik objektus Kryme, bet ir objektus pačioje Rusijoje, taip pat ir visai netoli Maskvos!..
Kaip į tai atsako Rusija?.. Dislokuoja oro gynybos sistemas gyvenamuosiuose rajonuose ir netoli Rusijos elito privačių vilų, bei dalina pareiškimus apie tai, kad gegužės 9-osios pergalės parado ir šventės daugelyje regionų nebus dėl sudėtingos situacijos kovos lauke.
Ketvirta, Rusijos tikrasis branduolinis potencialas yra labai abejotinas. Neseniai Rusija skelbėsi pratybų metu išbandysianti vieną iš savo tarpžemyninių branduolinių raketų, tačiau bandymas nepavyko. Akivaizdu, kad tikrieji raketų skaičiai ir jų techninė būklė gali toli gražu neatitikti to, ką deklaruoja pati Rusija. Didžioji dalis branduolinių galvučių buvo pagamintos Šaltojo karo metais – t. y. prieš 30, 40 ir daugiau metų. Tokie ginklai turi taip vadinamą galiojimo laikotarpį, ir jiems reikia nuolatinės aukšto lygio techninės priežiūros.
Penkta – Rusija, nepaisant jos visos propagandos ir skambių pareiškimų, supranta, kad Vakarai turi daugiau ir pažangesnių branduolinių ginklų ir kad bet koks pabandymas Rusijai juos panaudoti neliktų nenubaustas.
Branduoliniame kare nelaimi niekas – tas ir taip aišku, tačiau net jei ir imtume labai minimalų ir lokalų branduolinio ginklo panaudojimo scenarijų, į kurį, tarkime, nebūtų tiesioginio branduolinio Vakarų atsako, vien pats vienkartinio panaudojimo atvejis Rusiją galutinai izoliuotų nuo likusio pasaulio ir užtrauktų jai visišką pasmerkimą.
Taip pat labai tikėtina, kad tokiu atveju Vakarai įsitrauktų į Ukrainos karą konvenciniu būdu – ne tik remdami [ginklais ir kitomis priemonėmis], bet ir konkrečiai panaudodami savo pajėgas, kas reikštų labai greitą Rusijos pralaimėjimą kare. Visa tai jos elitas puikiai supranta.
Tačiau tikrai nenoriu, kad suprastumėte mane klaidingai. Jau pats branduolinio ginklo egzistavimas visada yra reali grėsmė, kad gali nutikti koks nors nelaimingas atsitikimas, įvykti žmogiškoji klaida ar netgi diktatorius visgi gali ryžtis savidestrukciniam sprendimui.
Mažai kam žinoma istorija, vos neįžiebusi branduolinio karo Šaltojo karo metais – 1962 metais vykusi vadinamoji Kubos raketų krizė. Sovietų sąjunga dislokavo branduolinius ginklus vienoje iš savo sąjungininkių – Kuboje, o Jungtinės Amerikos Valstijos sureagavo į tai išsiųsdamos savo karo laivus prie Kubos krantų, vykdyti jūros blokadą. Tai visiškai neatitiko Sovietų Sąjungos interesų, ir įtampa tarp dviejų supervalstybių ėmė tik didėti.
Rusija prie Kubos krantų nusiuntė savo povandeninį laivą, ginkluotą branduolinėmis torpedomis. Jungtinės Amerikos Valstijos, aptikusios šį laivą, netoli jo buvimo vietos ėmė paleidinėti giliavandenius sprogstamuosius užtaisus, siekdamos priversti laivą iškilti indentifikacijai. Rusų povandeninis laivas buvo tokiame gylyje, kad jau kuris laikas neturėjo jokio tiesioginio ryšio su Maskva ir išoriniu pasauliu.
Kapitonas, pastebėjęs užtaisų sproginėjimus, padarė išvadą, jog jau prasidėjo didelio masto karas, ir davė įsakymą paleisti branduolines torpedas. Tačiau tam reikėjo ne tik kapitono įsakymo, bet trijų aukšto rango karininkų patvirtinimo, iš kurių vienas buvo Vasilijus Archipovas. Jis patvirtinimo nedavė, ir torpedos liko nepaleistos. Kubos raketų krizę pavyko išspręsti taikiai. Vėliau Archipovas buvo paskelbtas didvyriu ir žmogumi, išgelbėjusiu pasaulį nuo branduolinės katastrofos.
Ko iš viso to galime pasimokyti?.. Kad dar nebuvo atėjęs metas, Jėzus, mokiniams pasakodamas apie paskutiniuosius laikus, kalbėjo: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai – gimdymo skausmų pradžia.“
O kitoje vietoje Jis sako: „visa tai turi įvykti“. Jėzus akivaizdžiai kalba, kad karai yra neišvengiami, ir jie bus vienas iš apie pasaulio pabaigą liudijančių ženklų. Todėl, kad ir kaip keistai skambėtų, [apskritai] melstis prieš karus yra tolygu melstis prieš Dievo Žodį. Dievas pasakė, kad jie vyks ir nuolat kartosis. O už ką tuomet melstis?! Pasakodamas apie būsimus karus ir sunkumus, kuriuos žmonėms teks dėl jų patirti, Jėzus sakė: „Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per sabatą.“ Mes galime melsti Dievo apsaugos, palankių aplinkybių, stiprybės, išminties priimant sunkius sprendimus – Dievas tikrai išklausys ir atsilieps į mūsų prašymus.
Jėzus evangelijose ne kartą kalbėjo apie paskutiniuosius laikus, tą patį darė ir apaštalas Paulius savo laiškuose. Jų abiejų tikslas buvo toks pat: padrąsinti žmones nebijoti įvairių karų ir nelaimių, žinant, kad tai turi įvykti ir įvyks savo laiku, kaip Dievas yra numatęs. Jėzus kalbėjo: „Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!“ – šitaip drąsindamas savo mokinius ir sekėjus. Tad kai mes šiandieną stebime įvairius karus, girdime apie kuriamus ir dislokuojamus ginklus, turime turėti ramybę širdyje, jei iš tiesų tikime Dievu. Ramybę, nes matome, kad Dievo Žodis pildosi, šitaip liudydamas apie savo tikrumą, ir todėl, kad pats Jėzus mus įspėjo, užbėgdamas už akių mūsų būgštavimams.
Turėti ramybę tikrai nereiškia tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, kitaip tariant, nesipriešinti blogiui ir neskleisti Dievo Evangelijos. Anaiptol!
Turėti ramybę tikrai nereiškia tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, kitaip tariant, nesipriešinti blogiui ir neskleisti Dievo Evangelijos. Anaiptol! Dievo Žodis ir Jo įsakymai dėl priešinimosi blogiui nesikeičia. Reikia veikti, turint ramybę.
Pasaulis mus puola įvairiausiais gąsdinimais, pavyzdžiui, Nesipriešinkime ir nepykdykime rusijos, nes juk ji turi branduolinį ginklą!.. Štai, dislokavo jį visai šalia mūsų sienų, tad rūpinkimės savo saugumu ir neerzinkime rusijos! Nes kas bus, jei rusų lokys supyks!.. Ogi nieko nebus. Dievas išliks Dievu, girdinčiu ir atsakančiu į mūsų maldas, teikiančiu amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kas tik tiki Jo Sūnų, bei atlygins kiekvienam už jo padarytus ir nepadarytus darbus šiame gyvenime.
O kalbant apie pasaulio pabaigą arba Jėzaus sugrįžimą, Biblijoje parašyta, kad „tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik Tėvas“ – atėjus laikui, Jis tą ir padarys.
