Juta, valstija Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vakaruose, tapo jau 12-ąja šalies valstija, uždraudusia berniukams (pagal biologiją) žaisti mergaičių sporto komandose, kai įstatymų leidėjai atmetė gubernatoriaus veto įstatymui, sulaukusiam nacionalinio susidomėjimo.
Jutos valstijos gubernatorius respublikonas Spenceris Coxas (Spenceris Koksas) vetavo įstatymo projektą, pareiškime teigdamas, kad jis yra susirūpinęs dėl teisminių procesų, ir nemano, kad šiuo klausimu reikia priimti teisės aktą.
Įstatymo projektą rėmė valstijos atstovė Kera Birkeland (Kera Birkland). Jame, sakoma, kad „vyriškos lyties moksleiviai negali varžytis su moteriškos lyties moksleivių komanda tarpmokyklinėje sporto veikloje”.
Konektikute du vidurinės mokyklos berniukai, kurie identifikuoja save kaip mergaites, laimėjo valstijos lengvosios atletikos čempionų titulus.
K. Birkeland teigia, kad įstatymo projektas saugo „moterų sporto vientisumą”.
„Visos valstijos vidurinių mokyklų mergaitės išreiškė savo susirūpinimą, ir mes privalome jas išklausyti”, – sakė ji. – Sportas joms suteikia galimybę įveikti kliūtis ir nugalėti barjerus. Tačiau tam joms reikia sąžiningų žaidimo sąlygų.”
1972 m. federalinis įstatymas draudžia diskriminaciją dėl lyties švietimo programose ir veikloje.
„Šiandien mums gresia tokia ateitis, kai sunkiai iškovoti laimėjimai bus nustumti į šalį, o moterys savo sporto šakose liks tik žiūrovėmis”, – rašė K. Birkeland. – Pradėjus varžytis translyčiams sportininkams, mergaitės buvo priverstos varžytis su žmonėmis, turinčiais biologinį pranašumą, kurio nepanaikina jokios procedūros.”
S. Coxas teigė, kad Jutos mokyklose yra tik keturi žinomi translyčiai sportininkai. Tuo tarpu K. Birkeland rūpi 35 000 Jutos mergaičių, kurios nori varžytis vienodomis sąlygomis, ateitis.
„Buvo apmaudu, tačiau nenuostabu, kad šiose diskusijose gerumą, priėmimą ir supratimą skelbianti pusė akivaizdžiai neprieštarauja, kad man ir mano šeimai būtų siunčiami grasinimai mirtimi, paliekami keiksmažodžiais apipinti balso pranešimai, siunčiamos priekabiaujančios tekstinės žinutės, įrašai socialiniuose tinkluose ir elektroniniai laiškai”, – rašė K. Birkeland.
Ji situaciją apibendrino taip: „Nenuostabu, kad daugiau sportininkių nekalba. Tai darydamos jos rizikuoja pačios tapti aukomis. Aš palaikau tą tyliąją daugumą.”
