Kuo labiau artėja „Didžiojo šeimos gynimo maršo” diena, tuo dažniau viešoje erdvėje skamba klausimai „nuo ko ginama ta tradicinė šeima?“, „kas puola tradicines šeimas?“ „kokią grėsmę partnerystės įstatymas kelia tradicinėms šeimoms“ ir t.t.
Šiame tekste pateikiu išsamų atsakymą į šiuos klausimus, kad nuo šiol kiekvieną kartą, kai jie bus užduodami, nebebūtų beprasmių spekuliacijų, kad „tradicinės šeimos gynėjai patys nežino ką gina“ ar „niekas nepuola tradicinių šeimų“ ir pan. bei kiekvienam paklaususiam būtų galima nusiųsti šį tekstą, kuriame bus surašyti pagrindiniai argumentai. Nes tradicinių šeimų gynėjai labai puikiai žino, ką jie gina. Ir būtent dėl to, kad jie tai žino – jie niekada neatsitrauks.
LGBT+ bendruomenės lyderių siekiai ir apetitas
Jei iš tiesų viskas prasidėtų ir pasibaigtų tik partnerystės įstatymu, kuriuo du suaugę žmonės galėtų užsitikrinti sau teisinį santykių reguliavimą, vienareikšmiškai nebūtų tokio žmonių pasipriešinimo ir nebūtų nuo ko ginti tradicinės šeimos.
Tačiau šis įstatymas yra tik labai maža dalis viso paketo, į kurį įeina – neapykantos kalbos įstatymo projektas (tame tarpe įteisinantis „lytinės tapatybės“ sąvoką ir nediskriminavimą pagal tai), Stambulo konvencija, nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimas, lyties keitimo įstatymo projektas, smurto dėl lyties įteisinimas, įvairios metodinės rekomendacijos ugdyti vaikus pagal nestereotipinius lyčių vaidmenis ir kt.
Tai daliai žmonių, kuri vis klausia „kas puola tradicinę šeimą?“ vis dar sunku suprasti arba ji apsimeta, kad nesupranta, jog šiuo metu į valdžią atėjusios išskirtinai „progresyvios“ jėgos, nauju teisiniu reguliavimu siekia iš esmės pakeisti visuomenėje nusistovėjusias lyčių ir šeimos sampratas bei vienašališkai primesti pasaulėžiūros ir vertybių pokytį, todėl ir susiduria su tokiu dideliu pasipriešinimu, nes tokios svarbos dalykai nesikeičia spragtelėjus pirštais.
į valdžią atėjusios išskirtinai „progresyvios“ jėgos, nauju teisiniu reguliavimu siekia iš esmės pakeisti visuomenėje nusistovėjusias lyčių ir šeimos sampratas.
Tai, kokio palaikymo susilaukia „Didysis šeimos gynimo maršas” ir kokios kovos verda viešoje erdvėje akivaizdžiai rodo, jog didžiajai daliai Lietuvos žmonių vertybė yra būtent moters ir vyro šeima iš kurios gimsta ir kurioje palankiausiai auga ir vystosi vaikai. Kad būtent tokia šeima yra valstybės pagrindas yra įtvirtinta tiek LR Konstitucijoje, tiek įvairiuose įstatymuose, todėl didžiulė visuomenės dalis nesutinka keisti nusistovėjusios šeimos sampratos ir jie turi tokią teisę.
Jei LGBT+ bendruomenė aiškiai įvardintų ir įsipareigotų, kad partnerystės įstatymu viskas ir užsibaigs ir kad šios bendruomenės poros nesieks teisiškai, visuomeniniame gyvenime bei vaikų švietimo programose savo santykių formų prilyginti vyro ir moters šeimai – pasipriešinimas iš likusios visuomenės dalies čia ir pasibaigtų.
Tačiau LGBT+ bendruomenės lyderiai nuo pat pradžių aiškiai deklaruoja, kad jų tikslas nėra partnerystė – kad partnerystė yra tik menkas kompromisas, pirma stotelė, nuo kurios yra pradedama. Tikslas nuo pat pradžių buvo ir yra pakeisti visuotinai priimtiną šeimos sąvoką, įteisinant įvairius LGBT+ santykius (kaip pvz. dviejų moterų lesbiečių ir Tomo Vytauto Raskevičiaus, auginančių bendrą vaiką santykių formą) kaip šeimą, lygiavertę vyro ir moters šeimai. Jie tą deklaruoja nuolat ir visiškai atvirai.
Ir čia dar tik pradžia. Šalia siekio pakeisti šeimos sampratą yra ir siekis pakeisti lyčių sampratą, įteisinant „lytinės tapatybės“ sąvoką, kuri reiškia, kad žmogus gali lytį pasirinkti pagal tai kaip jaučiasi.
Visada egzistavo nedidelė dalis žmonių, kurie save tapatina su priešinga lytimi ar turi dar kitokią lytinę išraišką, tačiau jų viešas pripažinimas visuomenėje buvo savanoriškas, o šiuo metu siekiama įvesti teisinį persekiojimą už tokių asmenų diskriminavimą – t.y. visuomenė jau nebe savanoriškai turėtų pripažinti tokių žmonių saviraišką, tačiau jau būtų teisiškai įpareigota pripažinti pvz. moterimis save laikančius vyrus – moterimis ir neturėtų teisės prieštarauti, kad tokie žmonės lankytųsi moterų tualetuose, dušuose ir pan.
Tai yra akivaizdi tikrų moterų diskriminacija, tačiau užsienio praktikoje ji yra absoliučiai ignoruojama – pvz. dėka įteisinto tokio nediskriminavimo biologiniai vyrai save laikantys moterimis dalyvauja moterų sporte ir triuškina moterų visų laikų rekordus ir toliau yra leidžiama tam vykti.
Tokia visuomenė yra melo visuomenė, kurioje yra teisiškai įteisintas melavimas, kad vyras yra moteris ar moteris yra vyras, o už tiesos įvardinimą net galima susilaukti teisinio persekiojimo. Natūralu, kad žmonės nesutinka gyventi tokioje melo visuomenėje ir jie turi tokią teisę.
Jei įvairios lytinės tapatybės (pagal tam tikrus šaltinius jų yra 70 ar net iki 100) būtų laikomos tiesiog žmonių saviraiškos forma, nebūtų siekiama teisiškai keisti vyro ir moters, dviejų baigtinių biologinių lyčių priskyrimo teisinio reguliavimo, o kitokios saviraiškos žmonių nediskriminavimas susivestų tik į užtikrinimą bendražmogiškų teisių, tokių kaip galimybė mokytis, dirbti, keliauti ir pan., nebebūtų tokio pasipriešinimo. Tačiau LGBT+ bendruomenei to neužtenka.
Naujos pasaulėžiūros visuomenė
Visais šiais teisės aktais ir jų pakeitimais siekiamas įgyvendinti rezultatas – naujos pasaulėžiūros visuomenė, kurioje būtų pagal LGBT+ bendruomenės poreikius pakeistos lyčių ir šeimos sampratos, o neapykantos kalbos įstatymai saugotų tokią bendruomenę ir tokias santykių formas nuo kritikos ir teisinio persekiojimo.
Tiems, kurie nors kiek domisi užsienio šalių patirtimi, aiškiai matoma, kad tai elementari kopija to, kas jau yra įgyvendinta kitose vadinamose pažangiose Vakarų šalyse.
Kad tai būtų įgyvendinta Lietuvoje – svarbūs keli aspektai:
1. Naujų, aukščiau minėtų teisės aktų ar jų pakeitimų priėmimas;
2. Vaikų švietimo ir ugdymo programų adaptavimas pagal LGBT+ bendruomenės poreikius;
3. Spaudimas Katalikų Bažnyčiai, kad ji keistų savo mokymą apie šeimos sampratą, nes Bažnyčia vis dar turi didelę įtaką visuomenei ir taip pat politiniams sprendimams.
Šeimos gynimo maršo ir viso besitelkiančio judėjimo nebūtų, jei nebūtų šio viso paketo ir svarbiausia, jei nebūtų veiksmų, nukreiptų į vaikus.
Jau daug metų vykdavo LGBT+ paradai, jie gal ir nebuvo priimtini daliai žmonių ir kėlė jiems atstūmimą, tačiau tai neturėjo tokio susikaupusio pasipriešinimo, koks atsirado dabar, nes paradų buvo galima paprastai išvengti.
Tačiau šiandien šios vadinamos progresyvios jėgos aiškiai deklaruoja, kad jų vienas iš pagrindinių tikslų yra vaikų švietimas, nes tiek LGBT+ bendruomenės atstovai, tiek tėvai puikiai supranta, kad nuo to, kokios nuostatos ir pažiūros bus diegiamos vaikams nuo ankstyvo amžiaus, priklausys tos kartos vertybės ir pasaulėžiūra.
nuo to, kokios nuostatos ir pažiūros bus diegiamos vaikams nuo ankstyvo amžiaus, priklausys tos kartos vertybės ir pasaulėžiūra.
Norint sukurti LGBT+ bendruomenės idėjoms pritariančią visuomenę, būtina šviesti vaikus, pakreipiant jų mąstymą reikalinga linkme. Lietuvoje tas jau tyliai vyko kurį laiką, tačiau šiandien tai jau vyksta garsiai ir atvirai, tiek per nacionalinio transliuotojo vaikų programas, tiek vaikų ugdymo įstaigose.
Ir tas pasipriešinimas, įvairių jėgų ir ypač tėvų grupių mobilizavimasis, kurį kiekvienas matome šiandien, aiškiai rodo, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis dar nėra pasidavusi „progresyvioms“ vertybėms šioje srityje ir todėl visai nenori savo vaikų auklėti ta linkme, kur vienalytės ar translytės poros yra pristatomos ne kaip pakankamai retos žmonių santykių išimtys, o prilyginamos vyro ir moters šeimai; kur vaikams nuo ankstyvo amžiaus pasakojama apie galimybes rinktis lytį ar lytinę tapatybę nepriklausomai nuo savo biologinės lyties, net be tėvų pritarimo;
kur vaikų ugdymo programos siekia naikinti stereotipinius lyčių vaidmenis, iš kurių pvz. pats stereotipiškiausias mergaitei ar moteriai yra šeimos kūrimas ir tapimas mama; kur vaikai nebeauklėjami, koncentruojantis į dorovės ugdymą ir susilaikymą nuo ankstyvų lytinių santykių, o vietoje to yra vykdomas ankstyvas seksualizuotas vaikų švietimas, koncentruojantis tik į techninius lytinių santykių niuansus – saugumą, susitarimą, malonumą.
Atviras kišimasis į vaikų ugdymą, siekiant ugdyti LGBT+ bendruomenei palankią pasaulėžiūrą bei vertybes (kas yra aiškiai deklaruojama kaip tikslas LGBT+ bendruomenės atstovų, įvairių žmogaus teisių gynėjų, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir kitų panašių, progresyvias vertybes atstovaujančių institucijų ir organizacijų) yra vienas iš svarbiausių tradicinės šeimos ir tradicinių vertybių puolimų, nuo kurio ginasi Lietuvos žmonės.
Vaikai yra ta riba, kurią peržengus tėvams natūraliai iškyla aiškus poreikis ginti vaikus nuo tokio turinio informacijos, kuri jiems nepriimtina ir kuri prieštarauja tėvų pasaulėžiūrai, vertybėms ir įsitikinimams. Ir, žinoma, jie turi tokią teisę.
Atvira neapykanta LGBT+ žmonėms, jų niekinimas ir žeminimas, grasinimai susidoroti, kas dar tikrai pastebima viešoje erdvėje yra labai nesveikas požiūris, ir man nuoširdžiai gaila, kad LGBT+ bendruomenės nariams tai vis dar tenka patirti. Visai visuomenei būtina ieškoti būdų kaip darniai sutilpti visiems po viena saule.
Tačiau bandymas be didžiosios dalies visuomenės pritarimo primesti išskirtinai LGBT+ žmonėms palankią pasaulėžiūrą bei naujas vertybes ir bandymas integruoti jas į kitų žmonių vaikų galvas, turint galvoje, kad didžiąja dalimi LGBT+ žmonės vaikų net negali susilaukti savo porose, nes, deja, bet gamta yra taip sudėliojusi, yra tikrai vertas tvirto pasipriešinimo ir griežtų ribų nubrėžimo.
Nutylima naujos pasaulėžiūros žala visai visuomenei ir ypač vaikams
LGBT+ palankios pasaulėžiūros integravimas į vaikų švietimą bei minėtų teisės aktų priėmimas turi be galo daug neigiamų pasekmių visai visuomenei ir ypač vaikams, apie kurias pastoviai nutylima viešoje erdvėje.
Labai išsamiai tai aprašiau jau ne viename savo straipsnyje, bet ir vėl pakartosiu, nes didžiąja dalimi tai tikrai nėra bendrojo gėrio visuomenei kūrimas kaip gražiai yra skelbiama, o dažnai atvirkščiai.
Tose šalyse, kuriose tai jau yra įgyvendinta yra labai išaugęs vaikų (net nuo labai ankstyvo amžiaus) siekiančių pasikeisti savo lytį skaičius;
tokie vaikai jau nuo 10,5 m. gali legaliai pradėti vartoti brendimo blokatorius, nuo 16 metų hormonus, kurių rizika dar nėra iki galo ištirta ir kurie gali rimtai neigiamai atsiliepti fizinei, psichinei, reprodukcinei sveikatai;
tose šalyse poligaminėje 3-jų asmenų šeimoje auginami vaikai, kuriems nuo gimimo nepriskiriama lytis ir jie ją patys turi „išsiaiškinti“;
tose šalyse veikia neutralios priešmokyklinės ugdymo įstaigos, kuriose vaikai ugdomi lyg būtų belyčiai (ne berniukai ir ne mergaitės), kad ateityje vaikai „turėtų lygias galimybes ir jų neribotų lyčių stereotipai“;
tose šalyse jau atsiranda precendentų, kai tėvams, prieštaraujantiems dėl jų nepilnamečio vaiko siekio pasikeisti lytį, apribojamos tėvystės teisės (Kanadoje tėvas net nuteistas kalėti už tai);
tose šalyse įteisinama lyčiai neutrali ar lyčiai įtrauki kalba ir keičiami mamos ir tėčio terminai į belyčius „besilaukiantis tėvas“ ar „gimdantis žmogus“ ar „negimdantis tėvas“; tų šalių ligoninėse, mokyklose, universitetuose išleidžiami kalbos vadovai, kuriuose skatinama nebevartoti tokių terminių kaip mama ir tėtis, berniukas, mergaitė;
tose šalyse vaikai pradeda bijoti įvardinti berniukus ir mergaites, kad jų neįžeistų; tose šalyse vyrai, kurie laiko save moterimis, naikina moterų sportą, mušdami visus moterų pasiektus rekordus; tose šalyse kūdikis legaliai auga trijų vyrų šeimoje, kurie visi įrašyti vaiko gimimo liudijime, tačiau jame nėra mamos;
tose šalyse ne tik kad atleidžiami iš darbų (kas jau vyksta ir Lietuvoje), bet jau yra teisiami ir persekiojami kunigai, politikai ar kiti žmonės, už tai, kad cituoja Šventąjį Raštą ar įvardina homoseksualius santykius kaip nuodėmingus ar netvarkingus pagal krikščioniškąjį tikėjimą;
tose šalyse teisiamas ir persekiojamas konditeris, už tai kad atsisako pagaminti tortą vienalyčių porų santuokos ar lyties keitimo operacijos šventei, nors tai prieštarauja jo įsitikinimams.
Kodėl apie tai nėra visur, kur tik kalbama apie LGBT+ bendruomenės siekius, garsiai, aiškiai ir atvirai kalbama? Kodėl vis dar apsimetama, kad kuriamas „bendrasis gėris“, kai niekas nepralošia, o visi tik laimi?
Kurioje vietoje laimi vaikai, kuriems nuo ankstyvo amžiaus sumaišomas savo lytiškumo suvokimas, siūlant begales variantų? Kurioje vietoje laimi vaikai, kai tokio lygio sprendimai kaip brendimo blokatorių vartojimas leidžiami nuo 10,5m., hormonų vartojimas nuo 16 m., kai net alkoholio vartojimas, kurio poveikis yra trumpalaikis, leidžiamas tik nuo 18 – 20 m.?
Kurioje vietoje laimi šeimos, kai naikinamas tėvų autoritetas?
Kurioje vietoje laimi šeimos, kai naikinamas tėvų autoritetas ir tėvai nebeturi teisės nepritarti ar net sodinami į kalėjimą už nepritarimą dar nesubrendusio vaiko lyties keitimui iki jo pilnametystės, nors visiškai neaišku tokių procedūrų pasekmės ilgu laikotarpiu? Kurioje vietoje laimi berniukai ir mergaitės, kai jų rekomenduojama mokyklose nebevadinti berniukais ir mergaitėmis?
Kurioje vietoje laimi šeimos, tėvai, vaikai, kai neberekomenduojama vadinti mamas – mamomis, o tėčius – tėčiais? Kurioje vietoje laimi kūdikis, pagamintas pagal užsakymą ir augantis trijų tėčių „šeimoje“ ir neturintis mamos? Kurioje vietoje laimi kunigai, kurie nebegali cituoti Šventojo Rašto ir ramiai, be persekiojimų pamokslauti pagal savo tikėjimą? Kurioje vietoje laimi moterys sportininkės, kurios net įdėdamos maksimalias pastangas treniruotis, netenka medalių, stipendijų, karjeros, nes jų sporte varžosi biologiniai vyrai, laikantys save moterimis?
Kurioje vietoje laimi konditeris, kuris yra teisiškai persekiojimas, nes atsisako gaminti tortus, prieštaraujančius jo tikėjimui ir įsitikinimams? Ir t.t.
Ir visiškai nesvarbu, kad visa tai maskuojama po tokiomis sąvokomis kaip „bendrasis gėris“ ar „žmogaus teisės“, žmonės nėra kvaili ir puikiai mato tokio „progreso“ kainą. Šiandien Lietuva yra privilegijuotoje padėtyje, lyginant su tomis Vakarų valstybėmis, kurios pirmosios įvedinėjo šiuos visuomenės pokyčius ir nenumatė kur link visa tai nuves. Didelė dalis lietuvių tai puikiai mato, todėl jau yra atsparūs manipuliacijoms.
Dėl Šeimos gynimo maršo organizatorių
Žmonės į Šeimos gynimo maršą jungiasi ne dėl organizatorių, o dėl idėjos. Organizatoriai tiesiog suteikia platformą žmonėms, kurie siekia išreikšti savo poziciją. Lygiai kaip LGBT+ bendruomenė ir ją palaikantys nenusisuka nuo tokio moralinio autoriteto kaip Tomas Vytautas Raskevičius, kuris figūravo teismo procesuose dėl priekabiavimo prie savo buvusio bendradarbio ir jo „išėdimo“ iš darbo vietos bei kuris atvirai deklaruoja, kad kartu su dviem lesbietėmis augina vaiką.
Vaiką, kurio susilaukė ne iš meilės, o gavęs dviejų moterų, kurių anksčiau net artimai nepažinojo, „suformuluotą tėvystės pasiūlymą“ – tarsi vaikas būtų koks darbo/ verslo projektas – lygiai taip pat žmonės nenusisuka nuo Artūro Orlausko už jo juodus anekdotus, pakeltą balso toną ir nepolitkorektišką retoriką.
Tiek Tomas Vytautas Raskevičius, tiek Artūras Orlauskas ar kiti Šeimos gynimo maršo organizatoriai yra ledlaužiai, stovintys priešakinėse linijose, sugeriantys didžiulį kiekį priešingos pusės strėlių ir labai mažai kas norėtų su jais pasikeisti vietomis, todėl dažniausiai yra tiesiog dėkingi už jų atliekamą vaidmenį ir naudojasi jų suteikiama platforma išreikšti savo pozicijas.
Ir būtent dėl to, kad žmones vienija ne organizatoriai, o idėja, Šeimos gynimo maršas ir įvairios kitos akcijos tęsis nepriklausomai nuo to, kas stos į priešakines linijas.
Išvados
Šiandien žmonės laikantys save „progresyviais“, „atstovaujančiais vakarietiškas vertybes ir žmogaus teises“ įsivaizduoja turintys teisę spręsti už visus Lietuvos žmones, už visus tėvus, pagal kokias vertybes jie turi auginti ir auklėti savo vaikus. Tai nepriimtina ir kuo didesnis bus spaudimas, kuo didesnis bus LGBT+ bendruomenės apetitas, tuo didesnis bus pasipriešinimas. Tai yra klasika, jau daugybę kartų matyta mūsų pasaulio istorijoje.
Todėl kiekvieną kartą, kai LGBT+ bendruomenė skųsis, kad visuomenė ją atstumia ir yra „homofobiška“, būtų gerai, kad ji atsuktų veidrodį į save ir pasižiūrėtų „į savo daržą“ – kokius lūkesčius ji pati turi visuomenei ir kokiu prievartiniu ir buldozeriniu būdu bando juos jai įbrukti.
Jei pati LGBT+ bendruomenė būtų sąžininga dėl jos galutinių tikslų ir pripažintų jos siekiamų teisinių pokyčių žalą visai visuomenei, aiškiai matomą užsienio šalių praktikoje, jei ji įsiklausytų į priešingos pusės argumentus, apsiribotų vien partnerystės įstatymu ar bendrais teisės aktų patobulinimais, nesibraunant į vertybinius ir pasaulėžiūros klausimus – tas pasipriešinimas būtų minimalus.
Suprantu, kad dabar į valdžią atėjus tokioms palankioms jėgoms, norisi pasinaudoti proga ir priimti visus LGBT+ bendruomenei palankius sprendimus, tačiau toks požiūris yra labai trumparegiškas ir gali palikti visą šią bendruomenę „prie suskilusios geldos“, nes neįsiklausant į kylantį Lietuvos žmonių pasipriešinimą, ta pasipriešinimo jėga gali akumuliuotis iki referendumo arba pvz. kardinaliai priešingų jėgų išrinkimo sekančiame Seime, kai visi šioje kadencijoje priimti įstatymai galėtų būti atšaukti.
Linkiu išminties abiems pusėms ir pradėti įsiklausyti į abiejų pusių argumentus, ieškant bendrų, visiems tinkamų sprendimų ir būdų kaip sutilpti visiems po viena saule, nedarant žalos kitai pusei.
