Naujoje italų kalba išleistoje knygoje paskelbtas iki šiol viešai nežinomas popiežiaus Benedikto XVI laiškas, parašytas kiek daugiau nei metai iki jo mirties. Jis atskleidžia velionio pontifiko teologinį mąstymą ir jo požiūrį į tikėjimo ateitį paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Tekstas publikuotas knygoje „La fede del futuro“ („Ateities tikėjimas“) – ketvirtojoje anksčiau neskelbtų ir sunkiai prieinamų Josepho Ratzingerio raštų rinkinio dalyje, kurią išleido Sienoje įsikūrusi leidykla „Edizioni Cantagalli“. Leidinį lydi Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino pratarmė.
Kardinolas rašo, kad „ateities tema vis labiau tampa teologinio tikėjimo apmąstymo objektu, nes anaiptol nėra savaime aišku, jog žmonija ir toliau tikės Dievą“. Jis pažymi, kad Ratzingerio tekste keliami klausimai neapsiriboja vien tikėjimo likimu, bet apima ir „pasaulyje vyraujantį netikrumą bei sumaištį, kurie lemia vilties praradimą ir plačiai paplitusią baimę“. Klausimas, kas laukia ateityje, anot jo, liečia ne tik tikinčiuosius, bet visą žmoniją.
Kalbėdamas apie pastaraisiais metais precedento neturintį istorinių procesų pagreitį, kardinolas teigia, kad žmonija susidūrė ne tik su „kraštutinėmis galimybėmis, bet ir kraštutiniais pavojais“. Ateitis, pasak jo, „nebėra laukiama su viltimi, veikiau su nerimu; daugeliui ji net tapo košmaru“. Šiame kontekste jis klausia: „Ar tikėjimas dar turi vaidmenį formuojant rytojaus pasaulį? Ar Bažnyčia ir toliau egzistuos?“
Neskelbtas Benedikto XVI laiškas, datuotas 2021 m. balandžio 27 d. (Vatikanas), pavadintas „Įvadas: mintys apie krikščionišką maldą“. Jame glaustai, bet teologiškai koncentruotai apmąstoma maldos prigimtis kaip esminis religinis veiksmas. Parašytas paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu, tekstas sugrįžta prie temų, lydėjusių jo teologinę veiklą dešimtmečius: Kristaus kaip tarpininko vaidmens, Eucharistijos centriškumo ir žmogaus troškimų apvalymo.
Parašytas paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu, tekstas sugrįžta prie temų, lydėjusių jo teologinę veiklą dešimtmečius: Kristaus kaip tarpininko vaidmens, Eucharistijos centriškumo ir žmogaus troškimų apvalymo.
Popiežius Benediktas XVI pradeda bendru maldos apibrėžimu kaip „esminio religinio veiksmo“ ir „bandymo konkrečiai užmegzti ryšį su Dievu“. Jis iš karto išskiria krikščionišką maldą iš kitų formų, teigdamas, kad ji vyksta „kartu su Jėzumi Kristumi ir kartu yra malda Jam“. Kristus, rašo jis, yra ir žmogus, ir Dievas, todėl „gali būti tiltas – pontifex – sujungiantis Dievą ir žmogų, peržengiant begalinę jų atskirtį“.
Šia prasme Kristus yra „ontologinė maldos galimybė“ ir kartu jos „praktinis vadovas“. Benediktas primena Evangelijos sceną, kai mokiniai, matydami Jėzų besimeldžiant, prašo: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Jie žinojo, kad ir Jonas Krikštytojas mokė savo mokinius melstis, Tačiau Jėzus buvo nepalyginamai artimesnis Dievui nei bet kuri kita religinė asmenybė – net ir Jonas Krikštytojas“. Iš to išryškėja dvi pamatinės maldos savybės – viena, susijusi su buvimu ir kita, susijusi su sąmoningumu. Jos glaudžiai susijusios tarpusavyje ir reiškia buvimą su Dievu.
Kalbėdamas apie klaidingas ar nepakankamas maldos formas, Benediktas XVI primena Samuelio pranašiškus žodžius: „Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22). Sąsaja su Kryžiumi, matoma visame Kristaus skelbime, rodo, kad krikščioniška malda, suvienyta su Jėzumi, yra neatskiriama nuo Jo savęs paaukojimo.
Jis teigia, kad krikščioniška malda, kaip malda kartu su Kristumi, „visada yra įsišaknijusi Eucharistijoje, į ją veda ir joje vyksta“. Eucharistija yra „malda, įgyvendinta visa būtimi“ ir „kritinė kulto ir tikrojo garbinimo sintezė“. Joje Jėzus pasakė galutinį „ne“ vien tik žodžiams ir gyvulių aukoms, o jų vietoje pastatė didįjį savo gyvenimo ir mirties „taip“.
prašymas yra esminė krikščioniškos maldos dalis.
Todėl Eucharistija yra ir „galutinė kulto kritika“, ir kartu „kultas plačiausia šio žodžio prasme“. Bažnyčios Tėvai ją apibūdino, viena vertus, kaip pagoniško papročio pabaigą, kita vertus, kaip tai, kas apibrėžia pačią krikščionybę kaip maldą. „Manau, turėtume kur kas giliau apmąstyti šią pamatinę priešpriešą“, – rašo jis.
Laiške pabrėžiamas ir Jėzaus mokymo apie maldą realizmas. Cituodamas palyginimą apie žmogų, nenorėjusį keltis ir duoti duonos savo draugui, Benediktas XVI rašo, kad malda yra „mūsų inercijos įveikimas“ – tos vidinės vangumos, kuri gimdo daugybę pasiteisinimų nepajudėti iš vietos. Melstis reiškia „stoti prieš šią širdies inerciją“ ir su nuolankumu atnešti Dievui net „mažus kasdienio gyvenimo dalykus“, prašant Jo pagalbos.
Baigiamojoje dalyje jis aptaria prieštaravimus maldai su prašymais – požiūrį, esą tikra malda turėtų būti vien Dievo šlovinimas, o ne nuolatinis kreipimasis su prašymais. Tokia nuostata, pasak jo, būtų klaidinga, jei manytume, kad Dievo nederėtų „varginti“ žmogaus poreikiais. Priešingai, mums Dievo reikia būtent tam, kad galėtume gyventi savo kasdienį gyvenimą, pradėdami nuo Jo ir į Jį orientuodami visą savo veikimą.
Jis atkreipia dėmesį į „Tėve mūsų“ struktūrą, sudarytą iš septynių prašymų, kaip įrodymą, kad prašymas yra esminė krikščioniškos maldos dalis. „Prašyti Dievo reiškia pirmiausia apvalyti savo troškimus, kad galėtume juos pateikti Dievui ir kad jie būtų įtraukti į Kristaus šeimos mes“, – rašo jis.
Laiško paskelbimas knygoje „La fede del futuro“ suteikia paskutinį žvilgsnį į popiežiaus Benedikto XVI dvasinį mąstymą paskutiniame jo gyvenimo etape, kai, gyvendamas atsiskyręs ir fiziškai silpnas, jis išliko išliko mąstymo aiškumo ir teologinio tikslumo pavyzdys.
