Nigerijos kunigas, kuris daugiau nei mėnesį praleido nelaisvėje po pagrobimo šių metų pradžioje, paragino tarptautinę bendruomenę ateiti į pagalbą Dievo tautai Nigerijos Kadunos valstijoje padidėjus nesaugumui.
37 m. kunigas Bako Francis Awesuh (Bako Francis Avušas) organizacijai „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ sakė, kad musulmonų fulanių ganytojų išpuoliai „Kadunos valstijoje tapo labai dažni“. „Todėl kreipiuosi į tarptautinę bendruomenę prašydamas ateiti mums į pagalbą“, – popiežiškajai labdaros organizacijai sakė tėvas Awesuh.
Todėl kreipiuosi į tarptautinę bendruomenę prašydamas ateiti mums į pagalbą.
Kunigas Awesuh pasakojo, kad gegužės 16 d. 23 val. jo gyvenamąją vietą Kachia vietinės valdžios rajone šturmavo fulanių piemenys. „Išgirdau šūvius ir greitai išjungiau televizorių. Išjungęs šviesą pamačiau šešėlius ir išgirdau žingsnius. Atsargiai praskleidžiau užuolaidą, kad pažiūrėčiau, kas vyksta. Pamačiau penkis stambius fulanių piemenis, kurie buvo gerai ginkluoti. Juos atpažinau iš aprangos ir kalbos manieros. Stovėjau sutrikęs, nežinodamas, ką daryti, nes jaučiausi visiškai sumišęs“, – pasakojo kunigas.
„Jie vis beldėsi, bet aš išsigandęs atsisakiau atidaryti duris. Jie išlaužė duris ir įsiveržė į vidų. Vienas iš vyrų parvertė mane ant grindų, surišo ir negailestingai plakė, sakydamas ka ki ka bude mana kofa da tsori (tave kankina, nes taip ilgai laikei mus lauke ir atsisakėte atidaryti duris, kai mes beldėmės). Jie mane išrengė nuogai.“
Jie išlaužė duris ir įsiveržė į vidų. Vienas iš vyrų parvertė mane ant grindų, surišo ir negailestingai plakė…
Pagrobtas kartu su dešimčia savo parapijiečių, kunigas pasakojo, kad kitas tris dienas jie klajojo po krūmus ir maitinosi tik mangais. „Buvome alkani, pavargę ir nusilpę, mums labai skaudėjo kojas, o pėdos buvo patinusios, nes žygiavome basomis. Antrąją ir trečiąją dienomis lijo, bet turėjome eiti toliau. Trečiąją dieną pasiekėme stovyklą miško gilumoje“, – pasakojo tėvas Awesuh.
Miške jie išbuvo beveik penkias savaites, kur buvo maitinami ryžiais, aliejumi ir druska. Jis pridūrė, kad maistą gamino pagrobtos moterys. „Visą nelaisvės laiką mums neleido maudytis. Turėjome šlapintis ir tuštintis būdelėje. Kvėpavome lavonais, o būda kvepėjo kaip morgas. Mus kankino ir grasino nužudyti, jei nebus sumokėta 50 mln. nairų (120 000 JAV dolerių) išpirka“.
Jis pasakojo, kad „mūsų šeimos maldavo ir derėjosi su pagrobėjais, kol galiausiai jie sutiko su 7 mln. nairų (17 000 JAV dolerių) suma“. Kunigas prisiminė, kad trys parapijiečiai susekė pagrobėjus, ketindami juos išgelbėti, tačiau per šį procesą jie žuvo.
Tuo metu jaučiausi bejėgis, beviltiškas, nenaudingas ir neramus.
„O, koks sielvartas stebėti, kaip trys mano parapijiečiai šaltakraujiškai nušauti tiesiai prieš mano akis – ir aš nieko negalėjau padaryti. Tai buvo labai skausminga! Tuo metu jaučiausi bejėgis, beviltiškas, nenaudingas ir neramus! Skubiai troškau, kad mirtis mane pasiimtų, nes galvoje vis sukosi žudynių scena.“
Jis dėkojo Dievui už laisvę, sakydamas: „Didesnei Dievo vardo garbei, mes buvome paleisti ir išėjome gyvi. Aš vos išvengiau mirties. Žinau daugybę prieš mane ir po manęs pagrobtų kunigų, kurie buvo nužudyti net sumokėjus išpirką.“ Kunigas Awesuh, kurio dabartinė buvimo vieta saugumo sumetimais neatskleidžiama, sakė, kad jam buvo suteiktos konsultacijos.
„Meilė, kurią gavau ir patyriau iš savo šeimos, draugų ir ypač Bažnyčios, buvo didžiulė“, – užbaigė jis.
