Vargu ar kas būtų galėjęs numatyti dominikonės sesers Amelios Hueller (Amelijos Hjuler) gyvenimo kelią, kai ji dar buvo mergaitė Stilvoteryje (JAV) – mažiausiai to tikėjosi ji pati, augusi šeimoje, pasižymėjusioje „natūraliomis dorybėmis“, tačiau be tikėjimo, todėl nebuvo pakrikštyta.
Būdama 12 metų ji pradėjo dirbti aukle katalikų šeimoje – Tomo ir Patty Hooley (Tomo ir Petės Hulių), kurie tuo metu augino keturis, o vėliau penkis vaikus, ir būtent šioje šeimoje pirmą kartą susidūrė su tikėjimu kaip gyvenimo pagrindu.
Ji prisiminė, kad vieną kartą paklausė Tomo, kaip jam pavyksta taip mylėti savo žmoną, o šis atsakė: „Tai paprasta – pirmiausia myliu Dievą, tada Patty, o po to vaikus“, – žodžiai, kurie ją sukrėtė, nes, kaip pati sakė, liko be žado ir net pasijuto įžeista, kad žmona nėra pirmoje vietoje.
Vis dėlto šis pokalbis, jos teigimu, ilgam išliko mintyse kaip neatsakytas klausimas, o ji toliau dirbo aukle šioje šeimoje visus vidurinės mokyklos metus ir vis labiau žavėjosi jų šeimos gyvenimu.
Sulaukusi 16 metų ji išvyko į Čilę kaip mainų programos dalyvė, kur ją pradėjo traukti Mergelės Marijos atvaizdai, o vienas kunigas padovanojo Stebuklingąjį medalikėlį – „pigią ir mažą smulkmeną“, kuri, jos žodžiais, buvo „gražiausias dalykas, kokį kada nors laikiau rankose“.
Nors tuo metu ji buvo agnostikė, ją traukė tikintys žmonės, ypač dvi klasės draugės, kurios, jos žodžiais, „spinduliavo tokį grožį kalbėdamos ir žvelgdamos – atrodė, lyg jų akyse būtų perlai“, ir, kaip ji suprato, tai buvo jų vidinis tyrumas.
Nuo tada ji nuolat nešiojo Stebuklingąjį medalikėlį, svarstydama, kad kiekviena mergina nori vieną dieną tapti gražia moterimi, o šis troškimas jai įgijo ir dvasinę prasmę.
Kunigas atkreipė dėmesį, kad Amelia Hueller nuolat klausia apie Dievą, nes jaučia jo ilgesį, todėl turi apsispręsti, kaip į tai atsakyti.
Gyvendama Čilėje ji kas savaitę susitikdavo su kunigu ir dalydavosi savo vidiniais ieškojimais, o viešnagės pabaigoje išgirdo žodžius: „Dievas padarė savo dalį, dabar tavo eilė“, į kuriuos ji reagavo sakydama, kad netiki Dievu, tačiau kunigas atkreipė dėmesį, kad Amelia nuolat klausia apie Dievą, nes jaučia jo ilgesį, todėl turi apsispręsti, kaip į tai atsakyti.
Grįžusi į Jungtines Valstijas, sesuo Amelia studijavo Džordžo Vašingtono universitete Vašingtone, kur įgijo tarptautinių santykių išsilavinimą, daugiausia dėmesio skirdama pasaulinei sveikatai, o per atostogas toliau dirbo aukle minėtoje šeimoje ir ilgais vakarais su jais kalbėdavosi apie katalikybę bei Bažnyčios mokymą moraliniais klausimais, su kuriais susidurdavo visuomenės sveikatos srityje.
Baigusi studijas, Amelia iš Patty išgirdo patarimą pradėti užduoti Dievui savo klausimus, taip pat, kad „vienintelė vieta, kur pakankamai tylu išgirsti Viešpatį, yra eucharistinė adoracija“, todėl per gavėnią ji kasdien eidavo į adoraciją, o netrukus pradėjo Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigas (OCIA) Šv. Pauliaus katedroje Sent Pole, kur jos krikšto globėju tapo Tomas Hooley.
Sesuo Amelia įsitraukė į katedros jaunimo veiklą, pradėjo kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir lankė dominikonių vienuolyną netoli savo namų Stilvoteryje, manydama, kad ši Bažnyčios patirtis ją ruošia santuokai ir motinystei.
Tačiau vienas įvykis ją sukrėtė: po apsilankymo pas dominikones Stilvoteryje ji pajuto stiprų vidinį spaudimą, tarsi „betono luitas spaustų skrandį į žemę“, ir suprato, kad, nors dar nėra pakrikštyta ir tebėra agnostikė, yra kviečiama tapti vienuole.
Ji prisiminė tuomet verkusi ir sakiusi: „Tai siaubinga. Dievas sukūrė mane su širdimi, kuri nori būti mama. Kodėl Jis sukūrė mane vienaip, o dabar tai atima?“ Tą vakarą ji pradėjo rašyti dienoraštį, kurio pirmasis įrašas buvo: „Atsimink – tu to nenorėjai.“
Netrukus po to, dirbdama mitybos konsultante nėščiosioms ir neseniai pagimdžiusioms moterims Ramzio apygardos visuomenės sveikatos departamente, ji laikė ant rankų maždaug 2,7 kilogramo svorio kūdikį ir, žvelgdama į jį, pajuto, tarsi per ją perbėgtų stiprus vėjo gūsis.
„Jaučiausi taip tarsi išgirsčiau savo balsą: „Nieko tokio, jei ši mergaitė nėra tavo – visos moterys yra pašauktos būti dvasinėmis motinomis, o kai kurios ir biologinėmis, tačiau net ir biologinė motinystė negali būti savininkiška, nes vaikai tau nepriklauso“, – sakė ji.
Prisiminusi Hooley žodžius, kad „Dievas turi būti pirmoje vietoje“, ji suprato, jog joks žmogus neegzistuoja tam, kad patenkintų jos poreikius, ir, pažvelgusi į kūdikį, pajuto, kad jį myli dar giliau, suvokdama, jog jis yra jos rankose dėl meilės, o ne tam, kad suteiktų prasmę jos gyvenimui.
Prisiminusi Hooley žodžius, kad „Dievas turi būti pirmoje vietoje“, ji suprato, jog joks žmogus neegzistuoja tam, kad patenkintų jos poreikius, ir, pažvelgusi į kūdikį, pajuto, kad jį myli dar giliau, suvokdama, jog jis yra jos rankose dėl meilės, o ne tam, kad suteiktų prasmę jos gyvenimui.
Sesuo Amelia buvo pakrikštyta per kitas Velykas, 2006 metais įstojo į dominikonių vienuolyną, o 2013 metais davė amžinuosius įžadus.
Kaip Nešvilio dominikonė, ji dirbo įvairiose mokymo srityse ir taip pat ėjo universiteto kapelionės pareigas Mastrichto universitete Nyderlanduose, kur susitikdavo su studentais kavinėse ir knygynuose, kalbėdavosi apie Dievo kvietimą jų gyvenime.
Šią misiją ji palygino su elitinių specialiųjų pajėgų operacija – tarsi būtum pasiųstas ir turėtum nedelsdamas veikti.
2023 metais, po kelių kitų paskyrimų, ji buvo išsiųsta į panašią misiją ir tapo pirmąja dominikone „Providence Academy“ mokykloje Plimute, kur mokosi vaikai nuo ikimokyklinio iki 12 klasės. Ji gyvena dominikonių vienuolyne Stilvoteryje.
Jos pagrindinė užduotis – užtikrinti vienuolės buvimą mokyklos bendruomenėje: ji dirba su vyresniųjų ir vidurinių klasių mokiniais, taip pat reguliariai lankosi jaunesniųjų klasių pamokose.
Jos kabinetas yra judrioje mokyklos vietoje, todėl ji stengiasi laikyti duris atviras ir kasdien skiria kelias valandas pokalbiams su mokiniais, kurie kreipiasi tiek dėl tikėjimo klausimų, tiek dėl asmeninių ar mokyklos iššūkių. Su mokiniais ji bendrauja ir neformalioje aplinkoje, pavyzdžiui, valgydama kartu.
Sesuo Amelia taip pat moko – veda septintos klasės tikybos pamokas apie sakramentus ir moralę, organizuoja rekolekcijas bei ilgesnes ugdomąsias išvykas. „Labai svarbu jaunimui parodyti, kad vienuolio ar kunigo pašaukimas yra ne tik galimas, bet ir gražus bei džiaugsmingas gyvenimo kelias“, – pabrėžė „Providence Academy“ vadovas Toddas Flandersas (Todas Flandersas).
