Hansas Ursas Von Balthasaras (Hansas Ursas fon Baltazaras) (1905-1988 m.), šveicarų teologas ir Katalikų Bažnyčios kunigas, yra vienas žymiausių 20 a. teologų. Parašė 85 knygas, 500 straipsnių, daugybę esė bei meditacijų ir padarė 100 vertimų. Popiežius Jonas Paulius II buvo paskyręs jį kardinolu, tačiau teologas mirė prieš pat konsistoriją.
Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.
Jėzus „trokšte trokšta“ (Lk 22, 15) šios vakarienės. Didysis Jo troškimas yra nukreiptas į bendrą valgymą, kuris skiriasi nuo ankstesnių bendrų vaišių, nes čia Jis pasiūlo save – aukodamas savo kūną ir kraują.
Tačiau šiuo atveju akcentuojamas ne tik toks dar niekad nematytas bei negirdėtas naujumas, bet ir „su jumis“. Šios vakarienės unikalumas, išskiriantis ją nuo kitų vakarienių, savyje turi svarbųjį „su“, kuris jau buvo pastebimas, kai Jėzus „valgė su muitininkais ir nusidėjėliais“.
Stalo bendrystė Jėzų charakterizavo jau nuo pat jo veiklos pradžių („Šis rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“, – Mt 11, 19). Tačiau per duonos padauginimą, kuris yra Eucharistijos pirmavaizdis, šio „su“ nėra. Mes girdime tik apie duonos padalijimą; pats jos priėmimas nėra išryškintas.
Tačiau Paskutinės Vakarienės metu priėmimas yra toks svarbus kaip ir malda, nors ryšys tarp jų abiejų nėra akivaizdus. Iš vienos pusės matome nepaprastą, ekstravagantišką, save eikvojantį Jėzaus pasiaukojimą; iš kitos – ėmimą („imkite ir valgykite“), kuris yra visiškai neproporcingas tam, kas yra priimama.
Tačiau šis valgis Jėzui neturi prasmės be kontrastų. Suvalgytas ir išgertas, Jėzus kažkokiu būdu iš apaštalų priima lygiavertę dovaną. Jėzaus savęs atidavimas reiškia bendrumą su Juo. Tai tarsi Jo pagarbi dėkojimo malda Tėvui, leidžiančiam Jam įvykdyti šį nesuvokiamo dydžio savęs paaukojimą, tačiau taip pat tai padėkos malda tiems, kurie Jį priima, atveria savo duris ir pakviečia Jį vakarienės.
Tikrai keistus žodžius apie nuolankumą randame Apreiškimo knygoje: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). „Vakarieniausiu“ pirmiausiai reiškia, kad „atsisėsiu prie stalo, kurį jis man paruošė“ – ir tik paskui šis svečias atsiskleidžia kaip tikrasis šeimininkas.
Tai patvirtina valgymai, kurie vyko po Prisikėlimo. Keliaujantys į Emausą mokiniai nepažįstamą pakeleivį pakviečia vakarienės stalo bendrystei ir tik duonos palaiminimo metu jie nepažįstamajame atpažįsta savo vienintelį ir neprilygstamą šeimininką.
Jis paprašo Vienuolikos duoti jam ko nors pavalgyti („ar neturite čia ko nors valgyti?“, – Lk 24, 41), kad galėtų jiems suteikti velykinį savo Artumo džiaugsmą. To paties Jis klausia ir Petro valtyje sėdinčių septynių vyrų: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ (Jn 21, 5).
Ir tik po to Jis jiems dovanoja stebuklingą žuvų laimikį. Ir netgi paskui, kai mokiniai išvelka pilną tinklą į krantą ir pamato žėrinčias žarijas ir jau paruoštus pusryčius, Jėzus dar neužima šeimininko vaidmens, bet vėl prašo, kad jie duotų: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“ (Jn 21, 10).
Eucharistija gali būti švenčiama tik vieninteliu būdu: „Aš su jumis ir jūs su manimi“. Nors tai kelia neapsakomą nuostabą, Tasai, kuris nepaliaujamai teikia mums daugiau nei galime priimti („dvylika pintinių“ nesuvalgytų maisto likučių) – pats priima dovaną iš Jį priimančiųjų. Jiems priimant Jį – Jis priima juos.
Jėzus priima juos ne vien kaip papildomus savo „mistinio kūno“ narius, bet kaip ir savo giliausios būties slėpinio dalyvius. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Šių vaikų prigimtis jau nebėra atskirų fizinės kilmės individų, gimusių iš žemiškojo pradėjimo, bet dabar drauge su Kristumi jie yra „iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13).
Netgi žodžiai brolis ir sesuo yra blankios iš žemiškų santykių kylančios metaforos, nepajėgiančios išreikšti šio nenusakomo „su“.
Visa tai galime suprasti todėl, kad Jėzus „išlieja“ į mūsų širdis savo paties sūnystės dvasią ir „kvepia į mus“ Šventąją Dvasią, kuri mumyse šaukia Jo (o dabar ir mūsų) „Abba, Tėve“.
Iš anglų kalbos vertė Aušra Mizgirienė.
