Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Inokentijus dekretu iš kunigų luomo pašalino balandžio mėnesį iš pareigų atleistą ir atsiskirti nuo Maskvos siekusį kunigą Gintarą Sungailą, ketvirtadienį pranešė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kanceliarija. Tuo tarpu kunigas G. Sungaila teigia apie atleidimą sužinojęs iš žiniasklaidos.
Kaip žiniasklaidoje buvo pranešta, sprendimas atleisti kunigą buvo priimtas remiantis bažnytinio teismo išvada. Ja G. Sungaila pripažintas kaltu dėl bažnytinių nusižengimų, tokių kaip kunigo priesaikos sulaužymas, melagingus pareiškimų pateikimas, nepaklusimas vyskupui, visuomeninės veiklos vykdymas be vyskupo palaiminimo, schizmatinės veiklos vykdymas ir kt.
Kunigas birželio 23 d. savo feisbuko paskyroje rašė: „Šią popietę man pradėjo skambinti žurnalistai ir klausti, kaip galiu pakomentuoti Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos sprendimą mane pašalinti iš kunigų luomo. Tiesą pasakius, sprendimo dar neturiu, vyskupija pirmiau informavo žurnalistus, nei mane. Į ,teismo’ posėdį nevykau, nes iš tiesų jokio tikro teismo nebuvo”.
Toliau jis tęsė: „Bažnytinis teismas, kaip ir pasaulietinis, turi tikslą vykdyti teisingumą, tačiau metropolitas Inokentijus atmetė mano prašymą leisti susipažinti su tiksliais kaltinimais mano atžvilgiu, atmetė prašymą susipažinti su įrodymais bei prašymą nušalinti suinteresuotą teisėją, o viešame pranešime pasakė, kad ,bažnytinio teismo negalima lyginti su pasaulietiniu teismu. Čia nėra diskusijų, o pagrindinis tikslas yra ne bausmė, o dvasinė suklydusio dvasininko pataisa’ – taip atvirai parodydamas, kad galimybė gintis nebus sudaryta, ir net nėra tikslo ieškoti teisingumo, kas yra bet kokio tikro teismo tikslas”.
Anot iš kunigų luomo pašalinto G. Sungailos, sprendimas jį atleisti buvo priimtas dar iki „teismo“ posėdžio.
Dabar jau buvęs kunigas įsitikinęs: „Jis akivaizdžiai politinis, viso labo bausmė už patriarcho Kirilo karo laiminimo kritiką, ir todėl remiantis IV Visuotinio susirinkimo 9 kanonu skųsiu Konstantinopolio patriarchui, ir, neabejotina, sprendimas bus atšauktas. Beje, kad Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos ,teismo’ nuosprendis įsigaliotų, jį turi pasirašyti pats Maskvos patriarchas Kirilas”.
G. Sungaila su savo sekėjais pasidalino ir kitomis detalėmis.
„Kiek vėliau vyskupijos puslapyje pasirodė pranešimas apie teismo sprendimą, kuriame yra akivaizdaus melo bei iškraipymų. Jie teigia mane šalinantys dėl keturių priežasčių.
Pirma priežastis -, „už schizmatinę veiklą ir perėjimo į kitą bažnytinę jurisdikciją organizavimą be savo vyskupo palaiminimo“ (I visuotinio susirinkimo 16 kanonas) – anot pašalinto kunigo, jis pats nėra perėjęs į jokią kitą bažnytinę jurisdikciją, todėl, juo labiau, tokio perėjimo nėra organizavęs.
„Schizmos taip pat jokios nesukūriau – po atleidimo netarnavau jokių pamaldų, nesukūriau jokios alternatyvios Bažnyčios, sekmadieniais ėjau sakramentų Maskvos patriarchato parapijose”, – aiškina G. Sungaila.
Antra priežastis – „sąmokslas prieš savo vyskupą ir bažnytinės taikos griovimas (IV Visuotinio susirinkimo 18 kanonas ir In Trullo 34 kanonas)“. G. Sungaila aiškina kad, „jeigu joks perėjimas ar schizma neįvyko, tai ir jokio sąmokslo nebuvo, o bažnytinę tvarką sugriovė visai ne patriarchą Kirilą kritikavę kunigai”.
Trečia priežastis – „Vieša veikla be savo vyskupo palaiminimo (Apaštalų 39 kanonas)“. G. Sungaila rašo: „Šis kanonas skamba taip: ,Tegul presbiteriai ir diakonai be vyskupo valios nieko nedaro. Viešpaties tauta yra jam patikėta, ir jis atsakys už jų sielas’ – akivaizdu, kad kanone turime omenyje ne visai nieko nedaro (juk, pavyzdžiui, kvėpuoti ar nekvėpuoti vyskupas negali leisti arba uždrausti), o apie kažką konkretaus. Taip ir paaiškina Bizantijos teisės komentatoriai: Zonara ir Aristenas teigia, kad kunigas negali pasauliečiui keisti atgailos arba ekskomunikuoti be vyskupo leidimo, Balsamonas prideda, kad taip pat be vyskupo žinios negali parduoti ar pan. bažnytinio turto. Apie ,viešą veiklą’, žinoma, kanonas nekalba”.
G. Sungaila teigia: „Kaip vienintelis ,seno sąmokslo’ įrodymas pateikiamas diakono Jono Egidijaus Stankevičiaus liudijimas, kad balandžio 2 dieną jam siūliau pereiti į Konstantinopolio patriarchatą. Visų pirma, prašymą mane atleisti, jeigu privalu vadinti patriarchą Kirilą ,mūsų didžiuoju ponu ir tėvu’ aš pateikiau gerokai anksčiau, kovo 17 dieną”.
Toliau tęsia: „Toks pasiūlymas nuskambėjo kaip idėja draugui, kuris žinutėse skundėsi, kad jam ,nervai nelaiko vienuolyne’, ,už mėnesį gavo tik 200 eurų’, kad nori mesti dvasininko kelią ir išvažiuoti dirbti pasaulietinio darbo. Ir šiam ,draugui’ buvo papasakota, kad pasauliečiai ruošiasi kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą, netgi įvardinta, kas buvo iniciatyvos pradininkai (pasauliečiai), ir kad yra galimybė prie šio judėjimo prisijungti”.
Atleistas kunigas pabrėžia: „Jurisdikcijos keitimas nėra kanoninis nusikaltimas, siūlymas keisti jurisdikciją – irgi. Nusikaltimas būtų tarnystės vietos palikimas ir jurisdikcijos palikimas be vyskupo žinios, bet to neįvyko. Tarnystės vietai palikti kovo 17 d. paprašiau vyskupo palaiminimo ir jį gavau, į kitą jurisdikciją taip ir neperėjau, todėl, akivaizdu, ir palaiminimo tam nereikėjo prašyti. Beje, dabar Egidijus padarė karjerą ir jau yra vysk. Amvrosijaus asmeninis sekretorius”.
Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš pareigų G. Sungailą atleido balandžio 28 dieną.
Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.
