Lapkričio 27 dieną per bendrąją audienciją popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Šventosios Dvasios veikimą. Ankstesnėse katechezėse jis kalbėjo apie Dvasios pašventinantį veikimą, apie jos dovanojamas charizmas, o šioje – apie tai, ką apaštalas Paulius vadina „Dvasios vaisiais“, ypač džiaugsmą.
Popiežius citavo apaštalo Laiško galatams eilutę: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 52).
Skirtingai nuo charizmų, kurias Dvasia duoda, kam nori ir kada nori Bažnyčios labui, Dvasios vaisiai yra malonės ir laisvės bendradarbiavimo rezultatas. Šie vaisiai išreiškia asmens, kuriame „tikėjimas veikia meile“, kūrybingumą (žr. Gal 5, 6), kartais netikėtu ir džiugiu būdu. Bažnyčioje ne kiekvienas gali būti apaštalas, pranašas, evangelistas. Tačiau visi, neišskiriant nei vieno, gali ir turi būti gailestingi, kantrūs, nuolankūs, taikdariai ir t. t.
Tarp apaštalo Pauliaus išvardintų Dvasios vaisių jam itin norisi, pasak popiežiaus, paminėti džiaugsmą, kuris minimas jo apaštalinio paraginimo Evangelii gaudium pirmose eilutėse: „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi (EG 1). Gali pasitaikyti liūdesio momentų, tačiau visada išlieka ir vidinė ramybė.
Džiaugsmui, kuris yra Dvasios vaisius, kaip ir kitiems žmogiškiems džiaugsmams, yra būdingas tam tikras pilnatvės ir išsipildymo jausmas, žadinantis troškimą, kad jis tęstųsi amžinai. Tačiau iš patirties žinome, kad taip nebūna, nes viskas čia, žemėje, greitai praeina: jaunystė, sveikata, jėgos, turtai, draugystės, meilės…
O ir tada, kai šie dalykai nepraeina greitai, po kurio laiko jų nebeužtenka ar net tampa nuobodu, nes, kaip šv. Augustinas sakė Dievui: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdis nerimsta, kol nesiilsi Tavyje“. Mūsų širdis nerami ir ieško grožio, taikos, meilės, džiaugsmo.
Evangelijos džiaugsmas, kitaip nei kiti džiaugsmai, gali atsinaujinti kiekvieną dieną ir tapti užkrečiamas, pažymėjo Pranciškus, primindamas kitą Evangelii gaudium eilutę: „Tik tas susitikimas – ar atnaujintas susitikimas – su Dievo meile, virstančia laimės kupina draugyste, išlaisvina mus iš mūsų užsisklendusios sąmonės ir susitelkimo į save. (…) Štai šitai yra evangelizacinės veiklos šaltinis. Juk jei kas nors patyrė šią meilę, grąžinančią gyvenimui prasmę, tai kaip jis gali netrokšti pasidalyti ja su kitais?“ (EG 8)
Mūsų širdis nerami ir ieško grožio, taikos, meilės, džiaugsmo.
Tai, pasak popiežiaus, yra dviguba džiaugsmo, kuris yra Dvasios vaisius, savybė: jis ne tik nepavaldus neišvengiamam nusidėvėjimui laike, bet ir daugėja, kai juo yra dalijimąsi su kitais.
Prieš penkis amžius čia, Romoje, gyveno šv. Pilypas Neri, priminė popiežius Pranciškus. Šis šventasis pateko į istoriją kaip džiaugsmo šventasis. Savo oratorijoje priglaustiems vargingiems ir apleistiems vaikams jis sakydavo: „Vaikeliai, būkite linksmi. Man nereikia skrupulų ar melancholijos. Man pakanka, kad jūs nenusidėtumėte“.
Jei šv. Pilypo Neri posakis „Būkite geri, jei tik galite!“ yra gerai žinomas, mažiau žinomas šaltinis, iš kurio tryško jo džiaugsmas, pažymėjo popiežius. Šv. Pilypas Neris taip mylėjo Dievą, kad kartais atrodydavo, jog jo širdis plyš krūtinėje. Jo džiaugsmas buvo Dvasios vaisius pačia pilniausia prasme.
Beje, šventasis dalyvavo 1575 m. Jubiliejuje ir praturtino jį septynių Romos bažnyčių piligrimyste, praktika, kuri išliko iki šiol. Jis buvo tikras evangelizuotojas per džiaugsmą. Kitas šv. Pilypo Neri bruožas – atlaidumas. Kaip ir Jėzus, jis visada atleisdavo.
Kartais galime pagalvoti, kad mums niekada nebus atleista. Bet Dievas atleidžia viską, atleidžia visada. Ir tai taip pat yra džiaugsmo motyvas – gauti Dievo atleidimą. Todėl, pasak popiežiaus, jis visada kunigams ir nuodėmklausiams pataria per daug neklausinėti ir visada atleisti.
Pats žodis „Evangelija“ reiškia „džiugią naujieną“. Todėl ji negali būti perduodama su suraukta nosimi ar niūriu veidu, bet su džiaugsmu to, kuris rado paslėptą lobį ir brangų perlą, priminė popiežius Pranciškus, cituodamas apaštalo Pauliaus paraginimą filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“ (Fil 4, 4-5).
„Brangūs broliai ir seserys, džiaukitės su Jėzaus džiaugsmu savo širdyse“, – baigdamas katechezę sakė popiežius.
