Pateikiame Šv. Klemenso instituto prezidento ir buvusio Popiežiškosios akademijos Cultorum Martyrum vadovo Antonio Salzano Acutis pasakojimą apie eucharistinį stebuklą Bolsenoje. Šis stebuklas tapo postūmiu įsteigti Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo, liaudiškai Devintinių, iškilmę.
Italijoje, Orvieto mieste, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katedroje yra iki šiol išsilaikiusi 1263 m. Bolsenoje įvykusio eucharistinio stebuklo relikvija – kruvinas korporalas. Bolsenoje, Šv. Kristinos bažnyčioje, galima pamatyti 1573 m. Ipolitui Scalzai priskiriamą epigrafą, kuriame aprašomas šis įvykis:
„Tais laikais, kai garbingo atminimo popiežius Urbonas IV su savo broliais kardinolais ir kurija buvo įsikūręs Orvieto mieste, jame tarnavo vienas santūrus puikaus išsilavinimo vokietis kunigas, visuose dalykuose buvęs ištikimas Dievui, išskyrus tai, kad ne iki galo tikėjo šiuo sakramentu (Eucharistija) ir turėjo tam tikrų abejonių. Negi gali būti, kad, kunigui tariant žodžius: „Tai mano Kūnas“, duona virsta tikru Švenčiausiuoju Kristaus Kūnu, o tariant žodžius: „Tai mano Kraujas“, vynas virsta Krauju? Vis dėlto kasdien melsdamasis jis prašė Dievą malonėti siųsti jam kokį nors ženklą, išvysiantį iš jo sielos visas abejones.
Atėjus laikui, visagalis ir gailestingasis Dievas, kuris nenori nusidėjėlio pražūties, bet trokšta, kad jis atsiverstų ir gyventų, ir neapleidžia nė vieno Juo pasitikinčio, padarė taip, kad minėtasis kunigas atsikratytų šio suklydimo ir jo tikėjimas sutvirtėtų. Dievas patvarkė taip, kad šis kunigas panorėjo aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus kapus bei kitas maldingas vietas ir melsti atleidimo už savo nuodėmes. Šitaip jis iškeliavo į Romą. Atvykęs prie Bolsenos pilies Orvieto vyskupijoje, jis sustojo švęsti Mišių šv. mergelės Kristinos bažnyčioje, vietoje, vadinamoje „Delle Pedate“, nes ten matyti neįtikėtinu būdu atsispaudę, tarytum iškalti, minėtosios mergelės pėdsakai.
Jam aukojant Mišias ir virš taurės laikant Šventąją Ostiją, nutiko stulbinantis dalykas – stebuklas tiek seniesiems, tiek naujiesiems laikams. Visiškai netikėtai Ostija regimai virto tikru kraujuojančiu kūnu ir tik maža jos dalelė, kurią jis laikė savo pirštais, liko nepakitusi. Tai įvyko ne slaptai, bet taip, kad visi žinotų, jog tai buvo tikra Ostija, kurią Mišias aukojantis kunigas laikė iškėlęs virš taurės. Negana to, ištryškęs kraujas aptaškė ir purifikatorių, kuriuo buvo valoma taurė. Tas, kurio abejonės šiuo stebuklu buvo išsklaidytos ir tikėjimas sustiprintas, norėjo tai paslėpti, pridengdamas Kūną korporalu, bet juo labiau stengėsi tai padaryti, juo labiau šis stebuklas skleidėsi. Kiekvienas naujai ištrykštantis kraujo lašelis nudažydamas korporalą palikdavo tiek pat į žmogaus siluetą panašių atspaudų.
Tai regėdamas kunigas buvo priblokštas ir nebedrįsdamas tęsti toliau liovėsi aukoti Mišias. Apimtas gilaus skausmo ir atgailodamas, jis pirmiausia pagarbiai grąžino Švč. Sakramentą į jam skirtą vietą altoriuje, tada nubėgo pas popiežių ir atsiklaupęs papasakojo, kas jam nutikę, prašydamas atleidimo už savo širdies kietumą ir suklydimą. Popiežius šio pasakojimo klausėsi su didžia nuostaba ir būdamas šioje žemėje vietininkas To, kuris nepaniekina sugrudusios ir atgailaujančios širdies, suteikė jam išrišimą ir paskyrė tinkamą atgailą.
O kad žibintuvo šviesa dar labiau švytėtų tiems, kurie yra Viešpaties namuose, jis paskelbė nutartį, kad garbingasis Kristaus Kūnas turi būti atgabentas į Orvieto bažnyčią, pavadintą Jo Motinos vardu, ir paliepė Orvieto vyskupui atvykti į palaimintosios Kristinos bažnyčią ir iš ten atnešti jį į miestą. Paklusdamas šiam paliepimui, šis atvyko į vietą, kur buvo įvykęs stebuklas ir, lydimas patarnautojų bei gausaus būrio žmonių, su didele pagarba paėmė Kristaus Kūną ir nešė jį į miestą.
Ant tilto per vadinamąją Riokjaro upę jis sutiko Romos popiežių, atėjusį jo pasitikti su kardinolais, patarnautojais, vienuoliais bei gausybe Orvieto tikinčiųjų, garbinančių Dievą ir liejančių ašaras. Orvieto vaikai ir jaunuoliai, kaip žydų vaikai Verbų dieną, giedodami ir mojuodami alyvų šakelėmis, atėjo jų pasitikti. Paėmęs į rankas Švč. Sakramentą, popiežius atsiklaupė ant plikos žemės, o tada, lydimas himnų ir giesmių, nunešė jį į Orvieto bažnyčią. Su dideliu džiaugsmu ir pagarba jis įdėjo Kristaus Kūną į jam skirtą altoriaus vietą…
1263-ieji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo metai.“
