„Estai pasirengę ginkluotai kovai. Privalomoji karinė tarnyba yra naudinga, ir mes neturime pasiduoti Rusijai”, – teigia Laura Toodu. Estijos gynybos ministerijos patarėja, „Brain Bar Budapest” pranešėja, laikosi nuomonės, kad „negalime sau leisti prabangos nesiruošti galimam karui su Rusija”.
Esate rezervistė. Jei Estija įsitrauktų į karą, ar būtumėte pasirengęs paimti ginklą į rankas?
Taip, blogiausiu atveju galėčiau būti pasiųsta į frontą.
Ar per ginklavimosi mokymus šaudėte iš AK-47? Ar toks šautuvas naudojamas Estijos kariuomenėje?
Taip pat. Bet aš buvau apmokyta šaudyti iš automatinio šautuvo “Galil”.
Estijoje yra privalomoji karinė tarnyba, bet moterys į ją nešaukiamos. Ar Jūs įstojote savanoriškai?
Taip, yra šaukimas vyrams, o moterys gali stoti kaip savanorės. Visi šauktiniai praeina aštuonių mėnesių bazinius mokymus, po kurių priimamas sprendimas, kur jie bus siunčiami. Aš buvau paskirta į ryšių skyrių, todėl, jei prasidėtų karas, greičiausiai būčiau paskirta į karinės vadovybės ryšių padalinį. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu dirbu Gynybos ministerijoje, spėjau, kad ir toliau tarnausiu dabartinėse pareigose, užsiimdama ryšių užduotimis.
Ar būtumėte psichologiškai ir fiziškai pasirengusi net ir ginkluoto konflikto situacijai? Ar dauguma Estijos jaunuolių yra pasirengę ginti savo tėvynę?
Galiu kalbėti tik už save, bet aš tikrai esu. Neatsitiktinai pasirinkau darbą gynybos sektoriuje. Kalbant apie mano kartą, galiu pasakyti, kad Rusijos išpuolis prieš Ukrainą buvo skambutis jaunimui. Dabar plačiai paplitusi nuostata, kad blogiausiu atveju turime sugebėti paimti į rankas ginklą ir apsiginti.
Estijos jaunimas jaučia šio reikalo rimtumą; jiems mūsų valstybės nepriklausomybė yra nepaprastai brangi.
Iš tiesų dėl to buvo atlikti konkretūs tyrimai ir viešosios nuomonės apklausos, ir jie iš tiesų rodo, kad estai yra pasirengę kovoti ginklu. Toks pat požiūris vyrauja ir tarp mano draugų, todėl tai jaučiu asmeniškai.
Ar Gynybos ministerija vertina Estijos užpuolimo galimybę kaip realų variantą, jei situacija Ukrainoje paaštrėtų?
Vertiname visas galimybes, šis scenarijus yra svarstomas. Kol kas Estijai tiesioginės grėsmės iš Rusijos pusės nėra, tačiau Rusijos agresija Ukrainoje yra įspėjamasis ženklas. Jei Rusijos kariuomenei ten pavyks pasiekti sėkmę, neatmestina, kad Baltijos šalys bus kitos. Štai kodėl mes visa širdimi remiame Ukrainą ir todėl taip pat tiekiame jai ginklus ir karinę įrangą, kad ji galėtų atkurti savo teritorinį vientisumą, o Rusija pasitrauktų už savo valstybės sienų. Ukraina priklauso ukrainiečiams. Dabar jie kovoja demokratinio pasaulio fronto linijose, o jų kova yra skirta ir mums.
Baltijos šalys gali būti kitos, ką tik sakėte. Tačiau šios valstybės yra ES ir NATO narės. Remdamasi kolektyvinės gynybos principu, Rusija pradėtų karą su visomis NATO valstybėmis narėmis, įskaitant Jungtines Valstijas, jei jus užpultų. Tai nėra labai pagrįsta.
Būtų gražu situaciją aiškinti taip optimistiškai, bet bijau, kad tai nėra taip paprasta. Negalime sau leisti prabangos nesiruošti tokiai galimybei. Prieš karą Rusija aiškiai nurodė, kad nori susigrąžinti realią įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms narėms, taip pat tarp savo reikalavimų suformulavo aiškų ultimatumą, t. y. kad NATO turėtų pasitraukti iki savo plėtros ribų, buvusių iki 1997 m. Tuo metu Estija nebuvo NATO narė.
Prieš karą Rusija aiškiai nurodė, kad nori susigrąžinti realią įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms narėms, taip pat tarp savo reikalavimų suformulavo aiškų ultimatumą, t. y. kad NATO turėtų pasitraukti iki savo plėtros ribų, buvusių iki 1997 m.
Vadinasi, jūs šį grasinimą suprantate pažodžiui ir vis dar laikote jį galiojančiu?
Žinoma. Būtent tai pasakė Maskva.
Ar tai reiškia, kad Vengrijai taip pat gali grėsti pavojus? Juk mes taip pat įstojome į NATO po 1997 metų.
To negalime žinoti ir negalime atmesti. Jei rusai išeis iš karo Ukrainoje nugalėtojais, jie padarys išvadą, kad galėjo tai padaryti nebaudžiamai, todėl gali net įgauti drąsos vykdyti tolesnes agresijas. Todėl Estijai labai svarbu, kad NATO atgrasymo pajėgumai išliktų. Madrido aukščiausiojo lygio susitikime priimti sprendimai turi būti įgyvendinti praktiškai; Estija nori, kad jos teritorijoje būtų daugiau NATO karių ir daugiau vakarietiškų ginklų, kad Rusijai būtų pasiųsta aiški žinia: bet koks bandymas užpulti NATO valstybę narę nuves Rusiją į aklavietę ir bus pasmerktas visiškam pralaimėjimui.
Kai kurie ekspertai teigia, kad karas Ukrainoje paaštrės, kai rusai bus susilpninti, nes tada jie bus priversti griebtis pavojingiausių ginklų. Tačiau jei būtų pasiektas kompromisas, net ir Ukrainos teritorinių nuostolių kaina, taika galėtų ateiti greičiau, sako jie.
Mes, estai, į tai žiūrime kitaip. Iš savo istorinės patirties žinome, kas nutinka, kai darome nuolaidų Rusijai. Dvidešimt procentų Ukrainos teritorijos šiuo metu yra okupuota Rusijos. Jei ši padėtis būtų įtvirtinta taikos sutartimi, žinome, kokios būtų žmogaus teisių ir kitos sąlygos šiose teritorijose. Todėl dėl teritorijos užėmimo jėga negalima susitarti – tai neteisėta.
Grįžtant prie tėvynės gynybos: kaip manote, ar gali ateiti laikas, kai dėl šiandieninių grėsmių saugumui Europos valstybės pamažu pradės galvoti apie privalomo karinio šaukimo atkūrimą?
Negaliu kalbėti už kitas šalis, bet, žvelgdama iš mūsų pačių pozicijų, turiu pasakyti, kad privalomoji karinė tarnyba pasirodė esanti labai naudinga. Tai ekonomiškiausias variantas, kuris užtikrina didžiausią saugumą.
Kadangi Estijos gyventojų skaičius nedidelis, vienintelis ekonomiškai naudingas sprendimas – išlaikyti nedidelę profesionalią kariuomenę, tačiau tai nėra labai efektyvu. Privalomoji karinė tarnyba – tai 8-11 mėnesių laikotarpis, per kurį visi gauna naudingą apmokymą, o paskui, kaip rezervistai, laikas nuo laiko gauna papildomus mokymus. Tai iš esmės taip pat pagerina visuomenės sveikatos duomenis. Tačiau ši sistema naudinga kariuomenei ir inovacijų požiūriu, nes daug talentingų jaunuolių atneša savo įgūdžius į ginkluotąsias pajėgas, o ginkluotosios pajėgos jais pasinaudoja.
Pavyzdžiui, kibernetinės gynybos srityje Estijos kariuomenė pastaruoju metu padarė didžiulius pasiekimus. Taigi, tokia yra Estijos patirtis, tačiau, žinoma, kiekviena šalis pati sprendžia šį klausimą. Reikia apskaičiuoti, kuri sistema gali užtikrinti veiksmingesnę gynybą. Pavyzdžiui, Latvija ruošiasi grįžti prie karinio šaukimo projekto.
Spėju, kad Estijos piliečiai, priklausantys rusų mažumai, taip pat šaukiami į kariuomenę.
Taip.
Kraštutiniu atveju kare prieš Rusiją jiems tektų kovoti prieš savo pačių brolius.
Iš patikimų apklausų taip pat matome, kad tarp Estijos rusų mažumos lojalumas Kremliui ir parama Rusijos agresijai Ukrainoje yra labai menka. Paramą Rusijos intervencijai galima pastebėti tarp tų, kurie jau dabar save laiko tik rusais pagal savo tautinę tapatybę, ir tų, kurių politinės pažiūros artimos Kremliui. Dauguma, 58 proc. tik rusiškai kalbančių Estijos rusų, kurie sudaro mažumą visų Estijos rusų, agresijai nepritaria.
Tačiau, anot jų, 42 % tos mažumos simpatizuoja.
Tų, kurie tai sako atvirai, yra tik 22 % – ir 20 % atsisako atsakyti. Šie 22 % yra tie, kurie savęs Estijos rusais apskritai nelaiko. Jie tik noriai kalba rusiškai, informaciją gauna tik iš rusiškų naujienų šaltinių ir būtent juos tiesiogiai veikia Rusijos propaganda. Būtent šioje grupėje tolesnė integracija gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Kartu nacionalinio saugumo požiūriu turėjome užtverti kelią dezinformacijai ir valstybinei propagandai, todėl Estijoje nebegalima retransliuoti rusiškos televizijos.
Jie tai gali įvertinti kaip savo mažumų teisių pažeidimą.
Taip, bet karo sąlygomis tai neišvengiama. Jiems reikia paaiškinti, kad žiauraus karo rėmimas turi pasekmių. Tačiau dauguma Estijos rusų palaiko didžiąją visuomenės dalį ir nepritaria V. Putino karui.
Ar Estija užtikrina kolektyvines rusų mažumos teises? Viską, ko reikalauja ES standartai?
Taip, Estija suteikia jiems visas nacionalines teises. Beje, grįžtant prie kariuomenės klausimo, Estijos kariuomenėje, kur estai ir rusai kartu dirba dėl bendro tikslo, vyrauja solidarumas ir lygiateisiškumas.
Pakalbėkime plačiau apie energetikos krizę, šiuo metu tai rimčiausia problema Europoje. Šioje srityje Estija taip pat yra priklausoma nuo Rusijos. Kaip Talino vyriausybė sprendžia diversifikacijos problemą?
Ši tema nėra mano kompetencijos sritis, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad vyriausybė remia šeimas ir įmones ir nuolat analizuoja, kokius alternatyvius šaltinius galėtų naudoti, kad gautų reikiamą energijos kiekį. Mūsų pažeidžiamumas rusiškoms dujoms nuolat mažėja, tai yra strateginis planas.
Galiausiai, kaip manote, kas laimės karą Ukrainoje?
Šiame kare neturi būti jokių kompromisų su Rusija. Žinome, kad mobilizacija didina Rusijos kariuomenės smogiamąją galią, todėl turime daryti viską, ką galime, kad padėtume Ukrainai laimėti šį karą.
Tačiau kas laimės?
Rusų niekada nereikėtų nuvertinti, net jei matome, kad jų gebėjimai nėra tokie stiprūs, kaip manėme, ir jei karas tuos gebėjimus dar labiau susilpnins. Jų nuvertinimas būtų didžiulė strateginė klaida, todėl turime padaryti viską, ką galime, kad Ukraina iš šio karo išeitų kaip nugalėtoja. Tikslas – kad Rusija pasitrauktų iki savo prieškarinių sienų. Kovos veiksmai krypsta ta linkme, ir tai turi įvykti. Kito pasirinkimo nėra.
